Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

SEKMADIENIO MOKYMAS IR SAVAITĖS MALDA

Aktyvus laukimas

2020 11 29

„Žiūrėkite, budėkite, nes nežinote, kada ateis tas laikas! /Mt 13, 33/.

Pakalbėkime šiandien apie aktyvų laukimą. Kartais meldžiamės: „Dieve, duok man šią malonę. Suteik man sveikatą, darbą, draugą. Dovanok man savo palaimą.“ Bet po to nieko nedarome, kad ją pasiimtume. Turime ką nors daryti, veikti, ieškoti, domėtis, kurti, mokytis, bandyti, treniruotis, ugdyti naujus įgūdžius, stiprinti kūną, protą ir dvasią. Tam turime skirti laiko ir pastangų. Tyrimai rodo, kad laimingiausi žmonės ne tie, kurie daug pasiekę, bet tie, kurie nuolat turi labai didelių svajonių, prasmingą gyvenimo viziją. Prisiminkime, kad mūsų dienos yra Dievo rankose. Nežinome, kada išsipildys svajonės. Žinome, kad jis duoda mums tai, ką turi geriausia, ko mums labiausiai reikia. Net ir tuomet, kai negauname to, ko prašome, prisiminkime, kad jis žino ir duoda tai, ko prašome.

Viena 8 metų mergaitė sakė tėveliui: „Aš noriu triušiukų. Ar galėtum man nupirkti porą triušiukų?“ Jie gyveno kaime ir turėjo keletą šunų ir kelis viščiukus. Tėvelis vaikams buvo labai dosnus, išpildydavo jų prašymus. Bet jam nusibodo ganyti viščiukus ir nuolat ieškoti jų kaimyno sode. Jis nusprendė, kad jie daugiau nebepirks jokių gyvūnų. Jis atsakė dukrai: „Tikrai nepirksiu tau jokių triušiukų.“ Ji nesiklausė šio atsakymo. Ji tokio atsakymo negalėjo išgirsti. Ji nebuvo pasirengusi tokiam atsakymui. Po kelių dienų ji ir vėl sako: „Tėveli, ar galėtum man nupirkti porą triušiukų?“ Ji buvo įsitikinusi, kad ji gaus tuos triušiukus. Ji darė viską, kad pasiektų šį tikslą. Ji gavusi neigiamą atsakymą, po kelių dienų ir vėl eidavo pas tėvelį ir vėl prašydavo: „Tėveli, ar tu pagalvojai apie triušiukus? Man jų labai reikia.“ Tėvelis kartodavo: „Mieloji, neprašyk. Aš tikrai nepirksiu.“ Po kelių dienų ji ir vėl prašydavo. Ji tikėjo ir veikė tam, kad išsipildytų jos svajonė.

Po trijų mėnesių tėveliui įgrįso tokie prašymai ir jis pradėjo teisintis: „Nežinau, kur jų galima gauti.“ Tikėjosi dukra neturės atsakymo. Bet ji sako: „Aš žinau. Aš mačiau tą vietą. Galiu parodyti.“ Ir jie išvažiavo keliu, kuriuo dažnai važiuodavo. Miške šalia kelio buvo mažas ranka rašytas ženklas: „Parduodu triušius.“ Nors daug kartų visi važiavo tuo keliu, tačiau tik ji viena pastebėjo šį ženklą. Kai turime svajonę, mes matome daugiau galimybių ir sprendimų negu kiti. Kai jie nuvažiavo į tą vietą, tėvelis ir vėl sako: „Bet mes neturime, kur laikyti triušiukų, kad jie nepabėgtų.“ Dukra atsakė: „Mes jau turime. Aš paprašiau ir mano brolis jau sukalė namelį triušiams rūsyje.“ Žinoma, ji gavo triušiukus, nes ji tikėjo savo svajone, tam rengėsi ir darė viską, kad ji išsipildytų.

Šios mergaitės mąstysena ir elgsena parodo, kad kartais turime negirdėti neigiamo atsakymo, nesusitaikyti su nesėkme, nepasiduoti, kai kiti mus atstumia. Kartais mūsų tikėjimas reikalauja ignoruoti neigiamą pranešimą. Kartais žmonės atkalbinės mus nuo siekiamos svajonės. Kartais turime negirdėti, kai gydytojai sako: „Medicina jau nieko negali jums padėti.“ Kartais mūsų pačių mintys sako: „Tu nerasi geresnio darbo. Tu neišsivaduosi iš skolos.“ Turime negirdėti tokių žodžių.

Jėzus primena mums, kad jis nuolat siūlo mums gausias savo malones. Jas pasiima tik tie, kurie nuolat laukia jo atėjimo, tikisi jo gerumo, jam atsiveria, jį kasdien šlovina, jam dėkoja ir tarnauja. Jis nuolat beldžiasi į žmogaus širdį. Jis nori pripildyti ją gyvenimo džiaugsmo, ramybės, drąsos ir stiprybės. Jis ateina į kiekvieno žmogaus santykius, veiklą, sveikatą, dvasią ir visas kitas sritis. Dievas savo Sūnaus atėjimu į Žemę ir jo pasilikimu pas mus jau žengė savo žingsnį. Dabar mes turime kasdien žengti po žingsnelį ir priimti jo didžiausią dovaną – jį patį. Kasdien melskimės: „Viešpatie Jėzau Kristau, gailiuosi dėl savo nuodėmių. Priimu tave į savo širdį. Tu esi mano Viešpats ir mano Gelbėtojas.“ Tai malda, kuri mums padeda pasirengti Viešpaties atėjimui. Tai malda, kuri leidžia jam keisti ir atnaujinti ir sustiprinti mus.

Vienoje šeimoje kilo konfliktas ir jų vienintelis sūnus paliko juos. Tėvai laukė ir tikėjo, kad jis netrukus sugrįš. Sūnus daug mėnesių nesirodė, neskambino, nerašė. Prabėgo metai, bet sūnus negrįžo. Tėvai galėjo su tuo susitaikyti, nebelaukti sūnaus. Tačiau jie nusprendė laukti. Ne tik laukė, bet ir tikėjo, kad jis tikrai vieną dieną sugrįš. Mažai buvo vilties, bet jie rengėsi jo sugrįžimui. Jie žinojo, kad Dievui nėra negalimų dalykų. Jie žinojo, kad jei žmogus žengia vieną žingsnį link Dievo, jis bėga link žmogaus.

Kiekvieną dieną meldėsi, dėkodami Dievui už sūnų, prašydami jam reikalingų malonių, susitaikymo malonės. Jie nupirko šv. Raštą, užrašė jo vardą, padėjo prie jo lovos. Jų sūnus niekada neidavo į bažnyčią ir neigdavo bet kokį tikėjimą Dievu. Kiekvieną vakarą dėkodavo Dievui už tai, kad vieną dieną sūnus sugrįš. Be to, jie virdavo vakarienę ir padengdavo stalą trims žmonėms. Jie ne tik laukė, jie tikėjo ir rengėsi jo atėjimui. Vieną vakarą po 7 metų, jie išgirdo skambutį prie durų. Tėvai išėjo pasitikti jo ir sakė: „Sūnau, einame sėstis prie stalo, vakarienė jau paruošta.“ Dievas tikrai ir šiandien atnaujina sugriautus santykius. Jis ir šiandien kiekvieną sekmadienį ateina į bažnyčią. Jo rankoje tėvų dovanotas Šventasis Raštas su jo vardu. Tai tas pats Šventasis Raštas, kuris jo laukė net septynerius metus ant stalelio. Tėvai tikėjo Dievo gerumu, jo neribota galia ir ištvermingai rengėsi sūnaus atėjimui. Argi toks stiprus tikėjimas negali paliesti Dievo širdies?

Kai tikime ir veikiame, Dievas darbuojasi mūsų gyvenime. Budėkime ir tikėkime, kad Dievas išklauso maldas. Kasdien ženkime dar vieną žingsnį. Renkimės priimti jo malones. Mąstykime, kalbėkime, elkimės tartum tai tikrai įvyks. Jis tikrai teisingu metu dovanos mums tai, ko trokšta mūsų širdys. Jei tikėsime, budėsime, ir rengsimės tam, ko siekiame, tikrai tinkamu laiku jis suteiks tai, ką jis yra parengęs. Patirsime dar daugiau jo gerumo. Gyvensime patį gražiausią gyvenimą, kuriam esame sukurti.

-

Savaitės malda

Visagali Amžinasis Tėve, tu mokai mane budėti ir laukti tavo atėjimo. Tu sakai, kad mano dienos ir mano likimas yra tavo rankose. Nežinau, kada išsipildys mano svajonės, kada pasieksiu savo užsibrėžtus tikslus. Bet žinau, kad tu jau dabar duodi man tai, ką turi geriausia, ko man labiausiai reikia. Net ir tuomet, kai negaunu to, ko prašau, tikiu, kad tu žinai ir duodi tai, ko prašau. Kai tikiuosi tavo palaimos ir rengiuosi priimti tavo gerumą, tuomet tampu stipresnis. Tu sakai, kad tuomet man auga „sparnai.“ Tie „erelio sparnai“ kelia mano dvasią aukštyn. Priimu tavo dovanojamą stiprybę, kuri man padeda sunkiose gyvenimo situacijose. Ji padeda man toliau kasdien darbuotis ir nepavargti. Ji leidžia man įveikti visus gyvenimo iššūkius. Tu nepašalini visų mano sunkumų. Bet visada duoti savo galią, kuri kelia mane aukštyn virš visų problemų. Mokyk mane kasdien žengti konkrečius žingsnius. Padėk man ne tik tikėti, bet ir veikti. Kiekvienas atliktas veiksmas siekiant tikslų atveria man naujas galimybes, naujus kelius, naujas duris. Priimu tave į savo gyvenimą. Tu esi mano Kūrėjas, mano Viešpats, mano Gelbėtojas, mano Mokytojas, mano Vadovas. Priimu visa tai, ką tu man dovanoji per Kristų mūsų Viešpatį. Amen.

Kun. Rytis Gurkšnys