Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

ANEKDOTAI

Vienas krepšininkas patyrė galvos traumą, neteko sąmonės, pateko į ligoninę ir išgyveno klinikinę mirtį. Po trijų dienų atsigavo. Jį aplankęs komandos draugas paklausė: „Tu buvai miręs. Ar matei Dangų?“ Jis atsakė: „Taip labai trumpai buvau ten.“ Draugas vėl klausė: „Ką ten gero matei?“ Jis atsakė: „Turiu tau dvi naujienas. Turiu vieną gerą, kitą blogą. Gera yra ta, kad danguje tikrai yra žaidžiamas krepšinis. Bloga, kad jau šį trečiadienį tau ten suplanuotos varžybos.“

-

Vienas vyras nuvyko atostogauti į Bahamų salas viena diena anksčiau už žmoną ir išsiuntė jai trumpą žinutę elektroniniu paštu. Tačiau skubėjo ir suklydo rašydamas adresą. Laišką gavo kita moteris, kuri prieš savaitę palaidojo savo vyrą. Kai perskaitė tą žinutę garsiai sušuko. Visi namiškiai subėgo ir perskaitė kompiuterio ekrane: „Mieloji, aš ką tik atvykau į vietą. Čia labai karšta. Viskas parengta tavo atvykimui. Lauksiu tavęs rytoj. Iki.“

-

Vieno vienuolyno vienuoliai pietaudavo tylėdami. Pietų metu galėdavo kalbėti tik tuomet, kai jie pastebėdavo, kad ko nors trūkdavo ant stalo. Jie negalėdavo nieko prašyti sau patiems. Tačiau jie galėdavo paprašyti ko nors šalia sėdinčiam broliui. Vienas vienuolis valgė sriubą ir pastebėjo, kad jo lėkštėje įkritusi pelė. Jis pakėlė ranką ir stalo patarnautojui tarė: "Mano kaimynui trūksta pelės sriuboje."

-

Restorano padavėjas atnešė patiekalo lėkštę su kepsniu joje. Klientas mandagiai pasakė pastabą: „Jūsų pirštas uždėtas ant kepsnio.“ Padavėjas ramiai atsakė: „Žinau. Aš nenoriu, kad šis kepsnys dar kartą iškristų iš lėkštės.“

 -

Gyveno penkios draugės. Kiekvieną savaitę susirinkdavo pasikalbėti. Kiekvieną kartą viena arba dvi negalėdavo dalyvauti susitikimuose. Vieną dieną susirinko visos penkios. Viena tarė: „Šiandien esame visos penkios. Labai blogai, nes dabar neturėsime apie ką kalbėti.“

-

Vyras ir žmona gražiai gyveno kartu. Būdami apie 90 metų amžiaus vieną dieną jie abu staiga mirė ir pateko į dangų. Ten jiems labai patiko. Ten buvo labai gražu ir gera. Labai skanūs valgiai, puikūs drabužiai, nuostabūs žmonės, daug įvairių pramogų ir įdomios veiklos. Jie buvo labai laimingi. Vyras tarė žmonai: „Gaila, kad tik dabar čia patekome. Būtume čia jau seniai buvę, jei ne tas tavo sveikas maistas, kurį kasdien valgėme.“

-

Du 90 metų vyrai gyveno senelių slaugos namuose. Jie buvo labai geri draugai ir dažnai kalbėdavosi. Kartą vienas paklausė: „Pamiršau tavo vardą. Primink man savo vardą.“ Draugas truputį pamąstė ir atsakė: „O tau greitai reikia mano atsakymo.“

-

Vieną dieną žmogus numirė. Šv. Petras pasitinka jį ir veda prie dangaus vartų. Pakeliui jis rodo daug laikrodžių, pakabintų ant sienų. Žmogus klausia: „Kas tai?“ Apaštalas atsako: „Šių laikrodžių rodyklės juda tik tuomet, kai žmogus žemėje padaro nuodėmę. Štai popiežiaus Pranciškaus laikrodis. Jis juda labai lėtai. Štai Motinos Teresės laikrodis irgi juda labai lėtai.“ Žmogelis su nekantrumu paklausė: „Ar galiu pamatyti savo laikrodį?“ Šv. Petras atsakė: „Taip. Jis pakabintas mūsų raštinėje, nes sukasi labai greitai. Jį naudojome kaip ventiliatorių patalpų vėdinimui.“

-

Tėvelis su sūnumi per Mišias sėdėjo antrame suole. Sūnus buvo labai judrus. Jis niekaip negalėjo suvaldyti bėgiojančio trimečio sūnaus. Jis pagriebė jį ir nešė jį ant rankų per pagrindinį praėjimą link durų. Vaikas pradėjo rėkti: „Meskitės už mane.“

-

Anūkė sėdėjo ant senelio kelių, apžiūrinėjo senelio senas, kietas, raukšlėtas rankas ir klausė: „Seneli, ar tave Dievas sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Prieš daugelį metų jis mane sukūrė.“ Ji pažvelgė į savo dailias, švelnias rankas ir paklausė: „Ar mane irgi Dievas sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Jis tave neseniai sukūrė.“ Mergaitė pamąstė ir pasakė: „Man atrodo, kad jis dabar kuria daug geriau negu anksčiau.“

-

Pirmosios klasės mokiniai mokėsi 10 Dievo įsakymų. Mokytoja paaiškino visus įsakymus pavyzdžiais. Ji paklausė: „Kai Jonas pagauna katę, tampo ją už uodegos, o katė verkia, kokį įsakymą pažeidžia Jonas?“ Visi vaikai tylėjo. Tik vienas vaikas pakėlė ranką ir atsakė: „Jis pažeidžia įsakymą, kuris moko, ką Dievas sujungė žmogus teneperskiria.“

-

Kartą mama pasikvietė daug draugių į namus vakarienei. Prie stalo visos paprašė, kad jos 6 metų dukra sukalbėtų maldą prieš valgį. Mergaitė: „Nežinau, ką sakyti.“ Viešnios drąsino ją: „Prisimink, ką mama sako, kai meldžiasi.“ Mergaitė: „Dieve, kam aš tiek daug žmonių prisikviečiau?“

-

Po Mišių vienas kunigas jėzuitas klausia parapijietį apie pamokslą. Žmogus sako: „Pamokslas buvo kaip Dievo išmintis ir gailestingumas.“ Jėzuitas: „Kodėl taip gerai manote apie mano pamokslą?“ Vyras: „Jis buvo nesuprantamas kaip Dievo išmintis ir beribis, kaip Dievo gailestingumas.“

-

Suklupusi bažnyčioje prie šventojo Antano statulos viena moteris labai garsiai meldėsi: „Šv. Antanai, suteik man malonę.“ Kunigas eidamas pro šalį išgirdo ją ir pamokė ją: „Ne Antano, o Jėzaus reikia prašyti.“ Moteris nuėjo prie Jėzaus širdies paveikslo ir meldėsi: „Jėzau, pasakyk šventajam Antanui, kad duotų man malonę.“

-

Pamokslininkas: „Dauguma žmonių nedrįsta į Dievą kreiptis vardu. Jie ištaria jo vardą labai retai. Dažniausiai jie jo vardą ištaria tik tuomet, kai pamato labai didelę pirkinio kainą parduotuvėje.“

-

Klebonas rengėsi daryti obuolių vyną. Bet pamatė, kad kiekvieną dieną miestelio vaikai jo sode raškydavo obuolius jo sode. Jis parašė ant tvoros: „Dievas viską mato.“ Kitą dieną jis pastebėjo, kad žemiau parašyta: „Bet niekada niekam nepraneša.“

-

Kalbasi trys mamos ir pasakoja apie savo sūnus. Viena giriasi: „Mano sūnus kunigas vienuolis. Kai jis įeina į kambarį visi kreipiasi Tėve.“ Kita sako: „Mano sūnus vyskupas. Kai jis įeina, visi sako Jūsų Ekscelencija.“ Trečioji sako: „Mano sūnus 1 m 90 cm ūgio, tiesus, tvirtas, raumeningas, tamsios odos spalvos, dirba modeliu. Kai jis įeina, visos moterys atsidūsta O, Dieve...“

-

Vyras plaukioja valtimi dideliame ežere. Iš jo išnyra apie 30 metrų aukščio ežero dugno pabaisa. Ji išsižioja ir rengiasi griebti jį. Jis puola ant kelių melstis: „Dieve, padėk. Gelbėk mane.“ Staiga pasigirsta Dievo balsas: „Kaip tu gali į mane kreiptis? Juk tu visą gyvenimą netikėjai, kad aš esu.“ Vyras: „Bet aš visą gyvenimą netikėjau, kad tokių pabaisų yra.“

-

Kunigas eidamas per miestelio parką pastebėjo, kad keli vaikai labai garsiai kalbėjo ir ginčijosi tarpusavyje. Priėjęs paklausė vaikų, apie ką jie taip garsiai diskutuoja. Vienas iš jų paaiškino: „Mes lažinamės. Kas pasakys didžiausią melą, tam atiteks šis mažas šuniukas.“ Kunigas labai supyko, kad vaikai rengė tokias netinkamas varžybas. Jis pradėjo pamokslauti jiems apie melą kaip didelį blogį. Jis savo 10 minučių pamokslą baigė sakydamas: „Melas yra didelė nuodėmė. Kai aš buvau toks vaikas kaip jūs, aš niekada niekam nemeluodavau.“ Po šių kunigo žodžių vienas vaikas tarė: „Kunigas laimėjo lažybas. Atiduokime jam šunį.“

-

Kunigas baigdamas Mišias uždavė savo parapijiečiams tokį namų darbą: „Kitą sekmadienį kalbėsiu apie melą. Tam, kad geriau suprastumėte mane, per savaitę perskaitykite Morkaus Evangelijos17 skyrių.“ Kitą sekmadienį kunigas pradėdamas savo pamokslą paklausė: „Pakelkite ranką visi, kurie perskaitėte Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Visi pakėlė rankas. Klebonas su šypsena tarė: „Matau, kad pamokslui apie melą jūs visi esate pasirengę, nes Morkaus Evangelijoje 17 skyriaus nėra.“

-

Tėvas iš Utenos skambina sūnui į Kauną vieną penktadienio rytą: „Pavargau nuo tavo mamos per 40 metų. Daugiau nebegaliu. Pirmadienį nešu pareiškimą skyryboms. Pranešk savo sesei, kuri gyvena Klaipėdoje.“ Po kelių minučių dukra skambina iš Klaipėdos: „Tėte, nieko nedaryk. Neskubėk nešti to pareiškimo. Jau šiandien lekiu pas jus savaitgaliui. Pakeliui paimsiu ir brolį iš Kauno. Laukite mūsų. Ramiai aptarsime viską visi kartu.“ Tėvas padeda ragelį ir sako žmonai: „Šį kartą pavyko. Po dešimties metų vaikai vėl atvažiuos pas mus per Velykas. O ką sakysime prieš Kalėdas?“

-

Trys modernūs kunigai pasakoja vienas kitam apie savo naujoves, kurias įdiegė savo bažnyčiose. Pirmasis sako: „Mes įrengėme rūkomąjį kambarį tam, kad per Mišias galėtų rūkantieji trumpam išbėgti ten parūkyti.“ Kitas sako: „Mes bažnyčios prieangyje įrengėme kavinę, kad žmonės per Mišias galėtų išbėgti ten užkąsti arba atsigerti.“ Trečiasis sako: „Mes per Jonines, Žolines ir Kalėdas pakabiname skelbimą, kuriame parašome, kad bažnyčia dėl valstybinių švenčių uždaryta.“

-

Numirė vyras, kuris gyvendamas žemėje buvo labai sunkaus charakterio. Visiems buvo labai sunku su juo gyventi. Per laidotuves klebonas sako: „Jis buvo geras vyras, doras krikščionis ir pavyzdingas tėvas.“ Našlė pasilenkia prie sūnaus ir tyliai klausia: „Nesuprantu. Gal kunigas kažką supainiojo. Ar mes tikrai tavo tėvą laidojame?“

-

Klebonas sutinka vieną parapijietį ir klausia: „Kada tu baigsi girtauti?“ Jis atsako: „Klebone, man tikriausiai jau per vėlu taisytis.“ Klebonas: „Taisytis niekada ne per vėlu. Bet kada gali pradėti keistis.“ Jis: „Jei taip, tai aš dar truputį vėliau pradėsiu tai daryti.“

-

Mergaitė: „Mama, ar tiesa, kad mirę žmonės tampa dulkėmis?“ „Taip. Teisingai.“ Mergaitė sako: „Tai po mano lova gal trys numirę žmonės guli.“

-

Eina studentas namo naktį talekiu, kuris veda per kapines, ir sustoja prie kapinių: „Palauksiu kol kas nors irgi eis, nes vienas bijau.“ Eina vyras apsirengęs ilgu drabužiu ir užsidengęs galvą. Studentas seka iš paskos per kapines. Baigdamas pereiti per kapines dėkoja tam vyrui: „Ačiū, kad galėjau eiti kartu. Vienas labai bijau.“ Vyras: „Aš irgi anksčiau bijojau, kai dar gyvas buvau.