Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

MOKYMAI

Visokeriopa dvasinė palaima

2021 01 03

Garbė Dievui, mūsų Viešpaties Jėzaus Kristaus Tėvui, kuris palaimino mus Kristuje visokeriopa dvasine palaima danguje. /Ef 1, 3/

Šiandien pakalbėkime apie mūsų visokeriopą dvasinę palaimą. Mūsų Tėvas duoda mums visa tai, ko mums reikia. Bet dažnai pamirštame tai ir sakome: „Jei turėčiau daugiau pinigų, aš galėčiau daugiau nuveikti ir sukurti tai, apie ką svajoju. Jei turėčiau didesnį namą, būčiau laimingas. Jei turėčiau kokį nors talentą, geresnį charakterį, daugiau bendraminčių, tuomet aš būčiau sėkmingas. Tuomet įgyvendinčiau savo svajonę.“ Kalbėdami apie savo trūkumus, mes ieškome pasiteisinimų. Tokie pasiteisinimai trukdo mums kurti patį gražiausią gyvenimą.

Šventojo Rašto Psalmių knyga primena mums: „Tiems, kurie Viešpaties ieško, nieko netrūksta /Ps 34, 11/.“ Kai kasdien ieškome Dievo, mes skiriame jam laiko pasikalbėti su juo, padėkoti jam, papasakoti jam apie savo tikėjimą ir rūpesčius, pasiklausyti jo žodžių, patarimų, atsakymų. Kai kasdien palaikome ryšį su juo, jis stiprėja. Tuomet mums nebereikia nerimauti dėl ateities. Jis laimina mus visokeriopa palaima. Jis laimina mus sveikata, stiprybe, sėkme, ramybe, laime, gerove, išmintimi, drąsa, tikėjimu, viltimi. Jo dvasinė palaima danguje pripildo mus materialinėmis gėrybėmis žemėje. Ji pasirūpina, kad mums nieko netrūktų.

Anksčiau aš pats mąsčiau: „Jei turėčiau daugiau pinigų, daugiau bendraminčių, daugiau patirties, geresnę atmintį ir kitų talentų, tuomet būčiau sėkmingesnis savo veikloje, turtingesnis ir laimingesnis savo gyvenime.“ Tokios mintys kėlė daug nerimo, streso, liūdesio, nusivylimo ir kitas neigiamas emocijas. Mąstydamas apie savo trūkumus, aš jaučiausi labai blogai. Bet vieną dieną supratau, kad toks požiūris neteisingas. Aš suvokiau, kad aš turiu visa tai, ko man dabar reikia. Suvokiau, kad turiu stiprybės, energijos, tikėjimo, išminties, kurios man šiandien reikia. Supratau, kad Dievas Tėvas jau palaimino mane tuo, ko man reikės rytoj. Neturėjau tų talentų, žinių, įgūdžių, pinigų, draugų, patirties, kurių turėjo kiti. Bet buvau ramus, nes žinojau, kad turiu tai, ko man reikia. Turiu visa tai, ko reikia nuostabiam gyvenimui.

Kartais sakome: „Turiu labai seną automobilį ir negaliu nusipirkti naujesnio.“ Geriau sakykime: „Turiu šį seną automobilį ir dabar man jo pakanka. Tikiu, kad tu, Dieve, padedi man įsigyti naujesnį.“ Kiti sakome: „Turiu tik vieną draugą ir negaliu susirasti daugiau draugų.“ Geriau kartokime: „Turiu šį vieną draugą ir jo man pakanka dabar. Esu ramus ir palaimintas, nes tikiu, kad tu dabar siunti man daugiau draugų.“ Pasilikime ramūs, toliau darbuokimės, siekime savo tikslų ir gėrėkimės gyvenimu.

Kai kurie sako: „Nebeturiu jėgų ir nebegaliu daugiau auginti tokio vaiko. Jis per daug aktyvus, netvarkingas ir nesuvaldomas nei mokykloje, nei namuose.“ Tikrai Dievas niekada neduoda tėvams vaiko, jei jie neturėtų galimybių jo užauginti. Kiti sako: „Nebegaliu daugiau ištverti šiame darbe. Mano bendradarbiai mane varo iš proto.“ Tikrai Dievas jums davė ne tik darbą, bet ir stiprybę kasdien į jį eiti su gera nuotaika ir teisingu nusiteikimu. Kitas sako: „Jau daugelį metų siekiu savo svajonės, bet neturiu bendraminčių, su kuriais galėčiau įgyvendinti šią idėją.“ Tikrai Dievas duoda ne tik svajonę, bet ir siunčia reikiamus žmones. Jis viską tvarko taip, kad išsipildytų mūsų svajonė. Pasilikime jam ištikime. Tikėkime, kad jis viską tvarko. Darbuokimės ramiai. Pasakykime jam savo rūpesčius maldoje. Įsiklausykime į jo tylų balsą.

Moteris vardu Marija gyveno prieš 150 metų savo šalyje. Ji augo labai didelėje šeimoje. Iš septyniolikos vaikų ji buvo jauniausia. Šeima gyveno labai vargingai viename mažame kaime. Tačiau ji labai gerai mokėsi mokykloje, įstojo į universitetą. Ji svajojo mokyti jaunus žmones. Jis norėjo tapti mokytoja. Baigusi universitetą aukščiausiais įvertinimais, ji ieškojo darbo. Bet nei viena mokykla nepriėmė jos. Prabėgo pusantrų metų, bet ji vis dar neturėjo darbo. Žinoma, ji galėjo nusivilti. Ji galėjo ieškoti priežasčių, kodėl gyvenimas toks sunkus. Ji galėjo susitaikyti su tokia situacija. Tačiau ji tikėjo, kad jos svajonė išsipildys.        

Viską apmąsčiusi ji nusprendė atidaryti savo mokyklą. Daugeliui tokia idėja atrodė neįmanoma. Ji neturėjo pinigų, pastatų, jokių baldų. Ji surinko popierines dėžes ir padarė baldus. Ji kasdien rinkdavo mėlynes, išspausdavo jų sultis, kurias jo mokiniai naudojo kaip rašalą savo rašikliams. Po kelerių metų apie jos mokyklą išgirdo mokykla, kuri buvo įsikūrusi mieste. Jie pakvietė ją prisijungti prie jų. Ji toliau mokė vaikus ir vedė seminarus bei teikė konsultacijas ugdymo klausimais. Tapo ugdymo eksperte. Po kelerių metų šalies prezidentas pakvietė ją dirbti savo patarėja.

Nesame per maži, per stori. Nesame per prastos išvaizdos, per silpno intelekto. Nesame per mažo išsilavinimo, per mažai patyrę. Nesame per jauni, per seni. Mes esame Visatos Kūrėjo Visagalio Tėvo sūnūs ir dukros. Turime visa tai, ko reikia laimingam gyvenimui. Nusikratykime baimes, nusivylimą, liūdesį. Pakelkime galvas. Žvelkime į tai, ką Dievas mums davė. Kartokime: „Turiu dieviškąją galią savyje. Visagalio Tėvo meilė mane pagaubia. Jis laiko mane savo rankoje. Jis kovoja mano kovas. Niekas negali man pakenkti. Turiu talentus, galimybes, ryšius, kurių man reikia šiandien.“ Kai taip tikėsime Dievo neribota galia ir jo besąlygiška meile, mes priimsime jo visokeriopą dvasinę palaimą, kuri kiekvienam iš mūsų jau duota.

Pakantumas

2020 12 27

Būkite vieni kitiems pakantūs ir atleiskite vieni kitiems. Kol 3, 13

Pakalbėkime šiandien apie pakantumą kitiems. Kartais gyvename su tais, kurie mus nuolat nervina. Kartais dirbame su tais, kurie mums nepatinka. Kartais sutinkame žmones, kurie mums atrodo netobuli. Gal jie nėra tobuli vienoje srityje, bet tikrai jie yra daug gabesni už mus kitoje srityje. Dievas siunčia mums žmones su skirtingais talentais, sugebėjimais, tikslais. Kai jaučiame pagundą patobulinti juos, prisiminkime, kad turime būti pakantūs vieni kitiems ir atleisti tiems, kurie mus įžeidžia. Juos Dievas mums siunčia ne tam, kad mes juos keistume ir taisytume. Mūsų užduotis juos mylėti, gerbti, priimti, vertinti, padrąsinti.

Kai vaikystėje gyvenau pas tėvus, savo sode turėjome labai gražų dekoratyvinį medelį. Mes jį nuolat laistydavome ir prižiūrėjome. Jis labai gražiai augo ir džiugino mus savo dideliais tamsiais žaliais lapais bei puošniais žiedais. Vėliau įsigijome kitą tokios pačios rūšies medelį. Stengėmės jį taip pat laistyti ir globoti. Bet jo lapai buvo su gelsvomis dėmėmis. Jis žydėdavo labai gražiai, bet labai trumpai. Nusprendėme, kad jam kažkas nepatinka, kad jam kažko trūksta. Pasodinome jį į geresnę žemę, davėme daugiau trąšų. Mes tikėjome, kad jis vieną dieną sustiprės. Bet jis nesikeitė. Jis buvo toks pat pageltęs, kaip ir anksčiau.

Kartą pas mus apsilankė vienas gėlių specialistas ir paaiškino: „Tikrai nieko nepakeisit. Jo lapai visada bus šviesiai žali. Šis medelis šiek tiek kitoks negu pirmasis. Vienas turi tamsius, kitas šviesesnius lapus.“ Tuomet supratome, kad net kelis mėnesius švaistėme laiką ir siekėme medelį padaryti tokiu, kokiu jis nebuvo sukurtas. Nesėkmingai bandėme patobulinti ir pakeisti jo išvaizdą.

Dažnai mes panašiai elgiamės ir su žmonėmis. Matome, kad jie visi yra labai skirtingi. Jų tikslai ir troškimai, jų talentai ir sugebėjimai yra nepakartojami. Dievas nekuria kopijų. Kiekvienas jo sukurtas žmogus yra unikalus. Nešvaistykime savo laiko ir energijos siekdami pakeisti tai, ką Dievas sukūrė. Būkime pakantūs kitiems. Mūsų visų pašaukimas yra mylėti žmones, gerbti jų talentus ir tikslus, leisti jiems būti tuo, kuo Dievas juos sukūrė.

Vienas vyras pasakojo: „Kai vedžiau žmoną, daugelį metų stengiausi padaryti ją panašią į save. Aš maniau, kad tai bus mano didžiausia dovana jai. Ji buvo žaisminga, mėgstanti bendravimą, išvykas, spontaniškas idėjas ir humorą. Norėjau, kad ji būtų tokia tvarkinga, drausminga ir rimta, kaip ir aš. Aš visada siekiau, kad ji būtų panaši į mane. Aš keliuosi tuo pačiu laiku. Aš valgau tuos pačius pusryčius kasdien. Aš einu į biurą lygiai tą pačią valandą jau daugelį metų. Aš labai tvarkingas ir susitelkęs. Tai mano stiprioji savybė. Maniau, kad man Dievas žmoną dovanojo tam, kad ją pakeisčiau. Norėjau, kad ji mokytųsi mano stiprybių. Bet vieną dieną gavau apreiškimą. Suvokiau, kad ji nenori būti tokia, kaip aš. Jai patinka būti tuo, kuo Dievas ją sukūrė. Man irgi patinka būti tuo, kuo Dievas mane sukūrė.“

Pastebėjau tokį dėsnį savo gyvenime. Kai nekeičiame, netobuliname, neteisiame kitų, kai leidžiame kitiems būti savimi, mes patys tampame laimingesni, sveikesni, sėkmingesni. Kuo daugiau pakantumo kitiems parodome, tuo daugiau ramybės mūsų pačių gyvenime. Kuo labiau priimame kitą tokį, koks jis yra, tuo stipresni ir geresni mūsų santykiai. Kuo geresni santykiai tuo stipresnė mūsų sveikata. Tyrimai rodo, kad darbuotojai, kurie turi gerus santykius savo šeimoje, pasiekia geresnių rezultatų darbe ir daugiau uždirba.

Žmogiškosios brandos ženklas yra sugebėjimas priimti kitą žmogų tokį, koks jis yra sukurtas. Esame brandūs, kai net mintyse nesiekiame pakeisti kito žmogaus elgsenos. Brandus žmogus tas, kuris nesiekia, kad kitas taptų panašus į jį. Nenaikinkime kitų silpnybių. Nesiekime, kad kiti turėtų mūsų stiprybes, tikslus ir pašaukimą. Priimkime juos, gerbkime juos, mylėkime juos. Tikrai garantuoju, kad tuomet patirsime gyvenime daugiau ramybės. Tuomet pagerės ir sustiprės mūsų santykiai, sveikata bei darbo rezultatai. Tuomet Dievas pats pakeis arba patrauks tuos, kurie mums trukdo, tempia žemyn, vargina ir skaudina.

Tikrai neįtikėtini pokyčiai vyksta, kai leidžiame kitiems būti tuo, kuo Dievas juos sukūrė. Šventosios Šeimos šventės dieną mokykimės iš Juozapo ir Marijos, prašykime jų globos. Žvelkime ne į tai, kas mus erzina, bet į tai, kas gera yra kitame žmoguje. Priimkime, gerbkime, pastebėkime jų stiprybes. Jei šiandien siekiate, kad jūsų santykiai šeimoje ir darbe pagerėtų, nebekritikuokite, nebekaltinkite, nebemokykite, nebepatarinėkite, nebenurodinėkite, nebekeiskite, nebetobulinkite kitų. Būkite pakantūs ir dažniau atleiskite. Mažiau kalbėkite, daugiau tylėkite ir klausykitės. Dažniau išklausykite, įsiklausykite, domėkitės, klauskite, padrąsinkite, paremkite, patarnaukite. Padarykite savo darbo dalį ir Dievas padarys savo.      

Jei taip gyvensite ir taip žvelgsite į kitus, jūsų gyvenime bus daugiau ramybės, sveikatos ir sėkmės. Jūsų šeimos bus stipresnės. Jūs išvengsite daug streso sukeltų ligų. Jūs kilsite karjeroje, finansuose, tiksluose. Jūs turėsite daugiau džiaugsmo, ramybės, laimės ir energijos. Jūs kursite patį geriausią gyvenimą, kuris jums dovanotas.

 

Mūsų stiprybė silpnume

2020 Kalėdų naktis

Jėzus buvo paguldytas ėdžiose, nes jiems nebuvo vietos užeigoje. /Lk 2, 7/

Pakalbėkime šį vakarą apie mūsų stiprybę silpnume. Kalėdų nakties Evangelija pasakoja, kad Dievas ateina į pasaulį didžiausiame skurde. Jis ateina į mūsų sunkumus, vargus, rūpesčius, problemas, trūkumus. Bet jis ateina ne tam, kad mes pasiliktume skurde ir varge, kuriuos sukūrė piktoji dvasia. Jis ateina ne tam, kad mes toliau vargtume ir kentėtume. Jis ateina tam, kad pakeltų mus iš visokio skurdo. Jis kelia mus profesinėje veikloje, duoda mums paaukštinimą ir naujas pajamas. Jis gydo mūsų ligas, stiprina mūsų sveikatą. Jis ateina į mūsų šeimas, į darbo vietas, į pasaulį. Jis kiekvieną akimirką kiekvienoje vietoje stiprina mus mūsų silpnume.

Žinoma, Juozapas ir Marija galėjo verkšlenti: „Gyvenimas yra sunkus. Niekas mūsų nepriima. Esame neturtingi ir nelaimingi. Turėsime nakvoti tvarte.“ Budėdami prie kūdikėlio Jėzaus tvartelyje, jie galėjo kaltinti kitus: „Kokia bloga valdžia, kuri nesirūpina vargšais. Kokie blogi yra verslininkai, nes nepriima mūsų į savo viešbutį.“ Tačiau mes negirdime tokių liūdesio, nusivylimo, kaltinimo žodžių Šventajame Rašte. Kokius žodžius mes girdime? Mes girdime, kaip pranašas Izaijas ir angelai skelbia: „Nebijokite! Džiaukitės! Būkite laimingi, nes į pasaulį atėjo Išganytojas. Gimė Viešpaties Mesijas.“

1980 metais dėl vėžio ligos netekęs vienos kojos Teris Foksas nebegalėjo dalyvauti varžybose. Tačiau jis neliūdėjo, nenusivylė, nepasiliko savo varge. Ką jis darė? Jis nusprendė rinkti aukas vėžio ligų tyrimams tam, kad ateityje daugiau žmonių būtų išgydyta. Rinkdamas aukas vėžio tyrimams jis bėgo kelis tūkstančius kilometrų per visą Kanadą. Su dirbtine spyruokliuojančia koja, jis kasdien nubėgdavo beveik visą maratono distanciją (apie 40 kilometrų). Tai darė kasdien beveik 150 dienų ir nubėgo beveik 6000 km. Tačiau negalėjo užbaigti savo projekto. Vėžio liga palietė jos plaučius. Jis buvo priverstas nutraukti bėgimą. Po kelių savaičių jis mirė. Teris planavo surinkti 24 milijonus dolerių. Vilties maratono bėgimai toliau rengiami kasmet. Terio pradėtas darbas tęsiamas ir šiandien. Šiandien Vilties maratonai vėžio tyrimams jau surinko virš 600 milijonų Kanados dolerių. Žinoma, Teris galėjo susitaikyti su savo negalia, pulti į neviltį ir nusiminimą. Tačiau jis pasirinko kovoti iki pabaigos. Jis pasirinko kovoti iki tol, kol Dievas pasakys jam, kad jau gana. Teris rodo mums, kad mūsų stiprybė slypinti silpnume daro nuostabius dalykus.

Jei norime daugiau gerų dalykų, atskleiskime stiprybę, kuri slypi mūsų silpnume. Daugelis paskui save velka praeitį kaip inkarą, kuris juos stabdo ir tempia žemyn. Turime palikti praeities nuoskaudas, pyktį, baimes, nesėkmes, netektis. Turime dažniau džiaugtis tuo, ką Dievas mums parengęs ateinančiais metais. Kalėdų vakaras – tai pats geriausias laikas užbrėžti liniją tarp praeities ir ateities. Tai pats geriausias metas atleisti įžeidimus, paleisti blogus prisiminimus, palikti nesėkmes, netektis, klaidas. Tai pats geriausias laikas susikoncentruoti į tikslus, turtus, galimybes, ateitį. Šis vakaras yra pats geriausias metas kartoti: „Dieve, dėkoju, kad tu visada su manimi. Tu mano sunkumuose, problemose, nesėkmėse, netektyse. Tu visada su manimi. Tu dabar keli mane iš vargo, trūkumų, nerimo, skolų, liūdesio ir baimių. Tu ateini į mano gyvenimą su neribota meilės galia. Esu stiprus, nes tu su manimi. Esu stiprus, nes tu kovoji mano kovas. Esu stiprus, nes kovoji mano pusėje. Niekas negali manęs įveikti, nes tavo stiprybė slypi mano silpnume.“

Maždaug prieš trisdešimt metų Insbruke (Austrijoje) vyko žiemos paraolimpinės žaidynės. Jauna juodaodė amerikietė vardu Bonnie netekusi vienos kojos ilgai rengėsi, daug laiko, jėgų ir finansų skyrė šioms žaidynėms. Tuomet juodaodei moteriai buvo labai sunku patekti į olimpinę komandą. Pagaliau jos pasirodymo dieną ji leidosi slidėmis greičio ruožu. Patekusi ant apledėjusios slidžių tako dangos ji krito ant žemės. Tas kritimas buvo labai skaudus. Ji patyrė labai didelį fizinį skausmą. Dar didesnė tamsa buvo jos mintyse tą akimirką. Ji mąstė: „Dabar jau viskas prarasta. Olimpinis medalis pralaimėtas. Tiek daug laiko, jėgų, laisvalaikio, finansų buvo paskirta šiam tikslui. Dabar jau viskas prarasta.” Tačiau ji nusikratė tas neigiamas mintis, sukaupė visas jėgas, atsikėlė, tęsė nusileidimą ir pasiekė finišą. Po to, ji stebėjo kitų varžovių pasirodymą. Visos kitos slidininkės taip pat krito toje pačioje vietoje, kėlėsi ir tęsė kovą iki finišo. Bonnie St John laimėjo sidabro medalį olimpiadoje. Ji laimėjo, nes sugebėjo atsikelti greičiau už kitas. Ji sakė: „Visi suklumpa siekdami savo tikslo, bet laimi tie, kurie sugeba atsikelti greičiausiai.“

Mes švenčiame Kalėdas pandemijos metu. Tai džiaugsmo šventė. Tačiau daugeliui šiandien sunku finansiškai, kiti mąsto apie savo skolas, kiti netekę darbo nerimauja dėl ateities, kiti vargsta su ligomis, priklausomybėmis. Kiti neturi dvasinės ramybės. Juos vargina baimės, nerimas, depresija, skyrybos, išdavystė arba vienišumas. Daugelis šiandien patiria skurdą ir vargą, kurį patyrė Jėzus ir jo šeima jo gimimo vakarą. Tačiau šios dienos Geroji Naujiena kviečia mus nesustoti, nesusitaikyti su trūkumais ir sunkumais. Turime keltis ir kovoti, nes Dievas jau dabar kovoja. Jis duoda dabar visa tai, ko mums reikia. Mokykimės iš Juozapo ir Marijos, kurie Jėzaus gimimo dieną žvelgė ne į savo vargingą situaciją, bet į tą, kuris juos stiprino.        

Kalėdų šventė kviečia mus džiaugtis net ir sunkumų akivaizdoje. Atskleiskime stiprybę, kuri slypi kiekviename iš mūsų. Priimkime Jėzų, kuris ateina į mūsų sunkumus ir vargus. Jis ateina ir kelia mus iš mūsų trūkumų ir problemų į naujas galimybes ir laimėjimus. Priimkime jį ir visa tai, ką jis mums dabar dovanoja bei visa tai, ką nuostabaus jis yra parengęs mums ateinančiais metais.

Kun. Rytis Gurkšnys SJ