ANEKDOTAI
Kunigas baigdamas Mišias uždavė savo parapijiečiams tokį namų darbą: „Kitą sekmadienį kalbėsiu apie melą. Tam, kad geriau suprastumėte mane, per savaitę perskaitykite Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Kitą sekmadienį kunigas pradėdamas savo pamokslą paklausė: „Pakelkite ranką visi, kurie perskaitėte Morkaus Evangelijos 17 skyrių.“ Dauguma pakėlė rankas. Klebonas su šypsena tarė: „Matau, kad pamokslui apie melą jūs beveik visi esate pasirengę, nes Morkaus Evangelijoje 17 skyriaus nėra.“
-
Baptistų pastorius, katalikų kunigas ir televizijos pamokslininkas vieną dieną mirė ir atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos ir pasakė: „Labai atsiprašome, bet mes nesitikėjome, kad šiandien jūs ateisite. Jūsų kambariai Danguje dar neparuošti. Ar galėtumėte palaukti kelias savaites pragare?“ Dvasininkai atsakė: „Žinoma, kad galime.“ Pragaro vedėjas atėjo ir pasiėmė juos. Po kelių dienų jis skambino iš pragaro šv. Petrui: „Kuo greičiau pasiimk juos iš čia, nes jie griauna visą pragaro tvarką.“ Šv. Petras klausė: „Kaip jie gali sugriauti jūsų tvarką?“ Vedėjas aiškino: „Katalikų kunigas atleidžia pragare visiems nuodėmes, baptistų pastorius krikštija visus atsivertusius. O charizmatiškasis televizijos pamokslininkas savo ugningais pamokslais baigia surinkti pakankamai pinigų oro kondicionieriui pragare įrengti...“
-
Vienas senas labai turtingas milijardierius numirė ir atėjo prie dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko jį. Jis paklausė: „Ar galėčiau atsivežti į dangų vežimėlį aukso plytelių, kurias sukaupiau per visą savo gyvenimą?“ Šv. Petras nusišypsojo ir pasakė: „Taip, žinoma, kad gali. Bet kam tau jas čia vežti? Pas mus visi dangaus šaligatviai nukloti aukso plytelėmis.“
-
Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: „Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai primušiu jį už jo blogus darbus. Amen.“
-
Po Mišių vienas kunigas klausė parapijietį, ką jis mano apie jo pamokslą. Žmogus sakė: „Pamokslas buvo kaip Dievo išmintis ir gailestingumas.“ Kunigas vėl klausė: „Kodėl taip gerai manote apie mano pamokslą?“ Vyras paaiškino: „Jis buvo nesuprantamas kaip Dievo išmintis. Jis buvo beribis kaip Dievo gailestingumas.“
-
Vienas mokytojas buvo paklaustas: „Kuo skiriasi pesimistas ir optimistas?“ Jis atsakė: „Pesimistas sako: ‚Dabar viskas baisiai blogai. Blogiau jau tikrai nebegali būti.‘ Optimistas atsako: ‚Tikrai gali būti.‘
-
Trys modernūs kunigai dalinosi savo naujovėmis, kurias įdiegė savo bažnyčiose. Pirmasis sakė: „Mes bažnyčioje įrengėme rūkomąjį kambarį tam, kad per Mišias galėtų rūkantieji trumpam išbėgti ten parūkyti.“ Kitas sakė: „Mes bažnyčioje įrengėme kavinę, kad žmonės per Mišias galėtų išbėgti ten užkąsti arba atsigerti.“ Trečiasis sakė: „Mes per Jonines, Žolines, Vėlines ir Kalėdas pakabiname skelbimą, kuriame parašome, kad bažnyčia dėl valstybinių švenčių uždaryta.“
-
Du boksininkai įėjo į ringą ir rengėsi kovos varžyboms. Vienas iš jų persižegnojo. Tai pastebėjo vienas žiūrovas ir paklausė šalia sėdinčio kunigo: „Ar šis kryžiaus ženklas jam padės nugalėti?“ Kunigas atsakė: „Žinoma, kad padės. Bet tik tuomet, jei jis moka kovoti.“
-
Maža mergaitė sėdėjo ant savo senelio kelių ir apžiūrinėjo jo senas raukšlėtas kietas rankas. Ji paklausė: „Seneli, ar Dievas tave sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Dievas mane sukūrė prieš daugelį metų.“ Paskui ji pažiūrėjo į savo mažas gražias ir minkštas rankas. Tada tarė: „Seneli, ar Dievas ir mane sukūrė?“ Senelis atsakė: „Taip. Dievas tave sukūrė labai neseniai.“ Mergaitė pamąstė ir tarė: „Man atrodo, kad Dievas dabar kuria geriau negu anksčiau.“
-
Kartą mama pasikvietė daug draugių į namus vakarienei. Prie stalo visos paprašė, kad jos 6 metų dukra sukalbėtų maldą prieš valgį. Mergaitė tarė: „Nežinau, ką sakyti.“ Viešnios drąsino ją: „Prisimink, ką mama sako, kai meldžiasi.“ Mergaitė pradėjo: „Dieve, Dieve, kam aš tiek daug žmonių prisikviečiau?“
-
Dievas Tėvas nusprendė ateiti į žemę pažiūrėti kaip gyvena žmonės. Angelas jį atvedė į ūkininko lauką. Karštą vasaros dieną ten labai sunkiai dirbo žmonės. Jie buvo pavargę suprakaitavę, apdulkėję. Dievas klausė angelą: „Kodėl šie žmonės taip sunkiai dirba?“ Angelas atsakė: „Dieve, tu gi sakei žmogui, kad jis savo prakaitu uždirbs savo duoną“. Dievas tarė: „Aš tik pajuokavau. Kodėl jie to nesuprato?“ Jie nuėjo toliau ir priėjo didelio miesto centrą. Ten vaikščiojo kunigai, gražiai apsirengę, nepavargę ir nesuprakaitavę. Dievas vėl klausė angelą: „O kodėl šitie neužsidirba savo duonos prakaitu?“ Angelas atsakė: „Tai yra tie, kurie suprato, kad tu, Dieve, pajuokavai“.
-
Vienas kunigas plaukiojo baseine. Jis labai lėtai ir atsargiai judino rankas. Kitas baseino lankytojas paklausė jo: „Kunige, kodėl jūs taip lėtai plaukiate ir darote tokius mažus judesius rankomis?“ Kunigas atsakė: „Vienas mano neatsargus judesys rankomis gali paversti visą vandenį šventintu vandeniu.“
-
Sekmadienio rytą pilnoje kaimo bažnyčioje per pamaldas klebonas barė savo parapijiečius: „Visi eisite į pragarą.“ Visi parapijiečiai nuliūdo, nuleido galvas. Tik vienas vyras sėdėjo pirmoje eilėje ir šypsojosi. Kunigas dar pikčiau barė visus: „Jei neatsiversite, visi eisite į pragarą.“ Vyras toliau šypsojosi. Klebonas kreipėsi į jį: „Kodėl tu šypsaisi? Tu irgi eisi į pragarą.“ Žmogus atsakė: „Ne. Aš ne iš šios parapijos.“
-
Gyveno penkios draugės. Kiekvieną savaitę susirinkdavo pasikalbėti. Kiekvieną kartą viena arba dvi negalėdavo dalyvauti susitikimuose. Vieną dieną susirinko visos penkios. Viena tarė: „Šiandien esame visos penkios. Labai blogai, nes dabar neturėsime apie ką kalbėti.“
-
Viena vyresnio amžiaus moteris atėjo į didelę bažnyčią. Prie durų naujas bažnyčios patarnautojas pasitiko ir paklausė, kur ji norėtų atsisėsti. Ji pasakė, kad ji norėtų atsisėsti pirmoje eilėje. Patarnautojas pasakė: „Ponia, nepatarčiau jums sėstis į pirmą eilę, nes mūsų kunigas labai nuobodžiai kalba.“ Moteris: „Ar žinote, kas aš esu?“ Patarnautojas: „Ne.“ Ji pasakė: „Aš esu to kunigo mama.“ Patarnautojas nuleido galvą, pamąstė ir paklausė: „O ar jūs žinote, kas aš esu?“ Ji atsakė: „Ne.“ Patarnautojas atsiduso su palengvėjimu: „Ačiū Dievui, kad nežinote.“
-
Vienas kunigas kiekvieną sekmadienį prieš Mišias atsiklaupęs tyliai meldėsi zakristijoje. Vieną dieną patarnautojas paklausė: „Kunige, ko visada prašote Dievą, kai meldžiatės?“ Kunigas atsakė: „Prašau Dievą išminties, kad pasakyčiau gerą pamokslą.“ Patarnautojas vėl paklausė: „Kodėl Dievas neduoda jums išminties?“
-
Vienas pamokslininkas sakė: „Dauguma žmonių nedrįsta į Dievą kreiptis vardu. Jie ištaria jo vardą labai retai. Dažniausiai jie Dievoo vardą ištaria tik tuomet, kai pamato labai didelę pirkinio kainą parduotuvėje.“
-
Mama žadino savo sūnų sekmadienio ryte: „Sūnau, kelkis, nes pavėluosi į bažnyčią.“ Sūnus atsakė: „Šiandien aš neisiu į bažnyčią. Nenoriu ten eiti. Man ten nepatinka. Kodėl turiu dabar keltis ir eiti į bažnyčią?“ Mama atsakė: „Tu privalai ten eiti, nes tu jau 40 metų amžiaus. Be to, tu esi tos bažnyčios klebonas.“