Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

ANEKDOTAI

Kaime gyveno vienas žmogus. Naktį išgirdo, kad vagys kažką nešė iš jo ūkinio pastato. Jis paskambino policijai. Bet policija atsakė: „Dabar neturime nei vieno automobilio. Užsidarykite duris ir langus ir laukite. Atvyksime už vienos valandos.“ Žmogus padėjo ragelį. Po vienos minutės jis vėl paskambino policijai ir pasakė: „Nebevažiuokite, man jūsų pagalbos nebereikia. Aš pats nušoviau visus vagis.“ Po dviejų minučių atlėkė policijos viršininkas ir penki policijos automobiliai. Iššoko būrys policininkų ir suėmė visus vagis gyvus. Tada policijos viršininkas paklausė šeimininko: „Kodėl jūs melavote, kad nušovėte visus vagis?“ Vyras atsakė: „O kodėl jūs melavote, kad neturite nei vieno automobilio ir negalite greitai atvykti?“

-

Išėjo kunigas medžioti lokių. Pusę dienos neradęs jokių pėdsakų jis nusiminė, numetė šautuvą ir nuėjo prie upelio atsigerti. Atsigėręs vandens jis norėjo grįžti prie savo šautuvo. Bet pamatė labai didelį lokį, kuris stovėjo už 3 metrų nuo jo. Medžiotojas atsiklaupė ant kelių ir meldėsi: „Dieve, padėk man ir padaryk, kad šis lokys pasielgtų krikščioniškai“. Lokys staiga sustojo pažiūrėjo į dangų iškėlė letenas ir tarė: „Dieve, palaimink šitą maistą, kurį valgysiu iš tavo dosnumo“.

-

Dvi senos geros draugės susitikę kalbėjosi. Viena labai laiminga pasakojo: „Žinai, man pasisekė. Gavau labai brangių ir gerų vaistų.“ Kita paklausė: „O nuo ko tie vaistai?“ Pirmoji atsakė: „Nežinau, nuo ko jie, bet girdėjau, kad jie labai padeda.“

-

Vieną sekmadienį kaip įprasta kunigas sakė pamokslą. Staiga sužaibavo ir aptemo. O kai vėl nušvito, visi pamatė, kad vietoj kunigo stovi šėtonas iš pragaro. Visi išsigando ir pabėgo iš bažnyčios. Šėtonas džiaugėsi, kad jis visus išvarė iš bažnyčios. Tačiau jis pastebėjo, kad viena moteris toliau ramiai sėdėjo pirmoje eilėje visiškai neišsigandusi. Jis paklausė: „Kodėl tu nebėgi? Ar nebijai manęs?" Ji atsakė: „Nebebijau, nes jau trisdešimt metų esu ištekėjusi ir gyvenu su tavo broliu.“

-

Ėjo labai šventas vienuolis per dykumą ir meldėsi. Netikėtai jam įkando labai nuodinga gyvatė. Vienuolis gailestingai pažvelgė į ją ir nuėjo sveikas toliau. O gyvatė greitai numirė, nes gavo labai didelę nuodų dozę.

-

Viena moteris labai nuoširdžiai meldėsi: Viešpatie, duok man išminties, kad sugebėčiau suprasti savo vyro mintis. Duok man meilės, kad galėčiau jam atleisti jo įžeidimus. Duok man kantrybės, kad iškęsčiau jo nuotaikos svyravimus. O jeigu, Viešpatie, duosi man ir jėgų, tai primušiu jį už jo blogus darbus. Amen.“

-

Du draugai kalbėjosi. Vienas klausė: „Jonai, ką tu sakytum, jei sutiktum moterį, kuri tave visada supras, visada tave mylės, visada tavimi rūpinsis, viską tau atleis? Ką tu pasakytum tokiai moteriai?“ Jonas atsakė: Aš jai pasakyčiau ‚labas, mama‘“.

-

Verslininkas atėjo pas gydytoją ir skundėsi, kad jį kankino nemiga. Gydytojas paklausė: „Ar bandėte seną būdą – gulėdamas lovoje užmerktomis akimis įsivaizduoti bandą avių ir suskaičiuoti jas?“ Jis atsakė: „Bandžiau. Bet tai nepadėjo. Suskaičiavęs avis, suvariau jas į sunkvežimius, nuvežiau į miestą, pardaviau jas, o po to visą naktį kankinausi, kad per pigiai pardaviau“.

-

Vieną dieną Dievas nutarė ateiti į Žemę ir įsidarbinti miesto poliklinikos daktaru. Pas jį į kabinetą su neįgaliojo vežimėliu įvažiavo pirmas pacientas, kuris po insulto buvo visiškai suparalyžiuotas ir negalėjo vaikščioti. Dievas uždėjo ranką ant jo galvos ir tarė: „Stokis ir eik!“ Tas atsistojo ir išėjo. Koridoriuje kitas pacientas paklausė jo: „Na, kaip tas naujas daktaras?“ Tas atsakė: „Visi jie tokie patys. Net kraujo spaudimo nepamatavo...“

-

Vienas vyras nuvyko su savo šeima ir žmonos tėvais iš Lietuvos į Jeruzalę. Jo uošvė ten staiga susirgo ir mirė. Jeruzalės laidojimo namų atstovas paklausė jo: „Ar norėtumėte savo mirusiąją palaidoti Jeruzalėje už 1000 dolerių arba nusivežti karstą į Lietuvą už 10000 dolerių?“ Vyras truputį pamąstė ir atsakė: „Vešiuosi ją į Lietuvą.“ Tada laidojimo įstaigos atstovas pasakė: „Dabar matau, kad jūsų uošvė buvo jums labai brangus žmogus ir pasirinkote brangesnį kelią ją palaidoti.“ Vyras: „Ne. Negaliu jos palikti čia, nes girdėjau, kad vienas vyras prieš 2000 metų čia prisikėlė iš numirusiųjų.“

-

Vyras mirdamas paliko žmonai 20 tūkstančių eurų. Po laidotuvių žmona pasakojo savo draugei, kad ji visiškai nebeturi pinigų. Bet draugė paklausė: Kaip tu gali neturėti pinigų. Juk sakei, kad vyras paliko 20 tūkst.“ Ji atsakė: „Išleidau 5 tūkstančius laidotuvėms, ir 15 tūkstančių paminklo akmeniui.“ Draugė nusistebėjo: „Tiek daug kainavo paminklinis akmuo! Kokio dydžio jis buvo?“ Ji parodė savo žiedą ant piršto ir pasakė: „Tai 3,5 karato dydžio brangakmenis.“

-

Karantino metu buvo nuspręsta, kad laiškininkai dirbs iš namų. Jie pasiims visus laiškus, parsineš į namus, visus juos atidžiai perskaitys. Jei kas nors bus juose svarbaus, jie būtinai paskambins adresatui.

-

Vienas keleivis oro uoste registravo savo bilietą ir lagaminus skrydžiui. Priėjęs prie darbuotojos jis pyko, šaukė, kaltino ją, įžeidinėjo ją. O ji ramiai sau darbavosi toliau. Ji šypsojosi, su juo švelniai kalbėjo ir pagarbiai jį aptarnavo. Atrodė, kad ji visiškai nepyksta. Kai jis pasitraukė, kitas vyras priėjo prie tos darbuotojos registracijai. Jis jos klausė: „Žaviuosi jūsų kantrybe ir ramybe, nes mačiau, kaip elgėsi tas vyras. Jūs labai stiprus ir ramus žmogus. Kaip jūs galėjote jam tiek daug gerumo parodyti?“ Ji toliau šypsojosi ir jam atsakė: „Tai nebuvo sunku. Dabar jis keliauja į Angliją, o jo lagaminai keliauja į Japoniją“.

-

Kanoje vyko vestuvės, kuriose dalyvavo Jėzus ir jo mokiniai. Ten jis pavertė labai daug vandens vynu, kuris buvo labai geras ir skanus. Visi jo labai daug išgėrė. Ryte Jėzus žadina savo mokinius. Mokinys Petras sako: „Jėzau, mums labai sunku, skauda galvą.“ Jėzus sako: „Atnešiu jums vandens atsigerti“. Petras sako: „Jėzau, nereikia, nebeliesk daugiau to vandens“.

-

Vienas kunigas mirė. Priėjęs prie dangaus vartų jis pastebėjo, kad prieš jį laukė vyras su džinsais ir tamsiais akiniais. Šv. Petras paklausė jo: „Kuo tu dirbai?“ Vyras atsakė: „Visą gyvenimą dirbau taksistu“. Šv. Petras davė jam labai gražius brangius drabužius ir auksinę lazdą ir namą su vaizdu į jūrą. Paskui paklausė kunigo: „O kuo tu buvai?“ Kunigas atsakė: „Esu kunigas, monsinjoras. Daug metų dirbau katedros klebonu“. Šv. Petras davė jam pigius dėvėtus drabužius, medinę lazdą ir mažą butą be gražaus vaizdo pro langą. Kunigas buvo labai pasipiktinęs: „Kodėl tas taksistas gavo geresnius drabužius, lazdą ir namą? Tai neteisinga?“ Šv. Petras atsakė: „Matote čia mes vertiname ne pareigas, bet darbo rezultatus. Kai tu sakei pamokslus katedroje, visi miegojo suoluose. Kai taksistas vairuodavo Niujorke, visi meldėsi sėdėdami jo automobilyje“.

-

Du bendradarbiai kalbėjosi. Vienas pasakojo tai, ką jis girdėjo apie trečią bendradarbį. Po to kitas paprašė jį: „Papasakok man daugiau apie jį.“ Pirmasis atsakė: „Negaliu daugiau nieko apie jį pasakyti. Aš jau tau ir taip pasakiau apie jį daug daugiau negu žinau.“

-

Dievas Tėvas nusprendė ateiti į žemę pažiūrėti kaip gyvena žmonės. Angelas jį atvedė į ūkininko lauką. Karštą vasaros dieną ten labai sunkiai dirbo žmonės. Jie buvo pavargę suprakaitavę, apdulkėję. Dievas klausė angelą: „Kodėl šie žmonės taip sunkiai dirba?“ Angelas atsakė: „Dieve, tu gi sakei žmogui, kad savo prakaitu duoną uždirbsi“. Dievas tarė: „Aš tik pajuokavau. Kodėl jie to nesuprato?“ Jie nuėjo toliau ir priėjo didelio miesto centrą. Ten vaikščiojo kunigai, gražiai apsirengę, nepavargę ir nesuprakaitavę. Dievas vėl klausė angelą: „O kodėl šitie neužsidirba savo duonos prakaitu?“ Angelas atsakė: „Tai yra tie, kurie suprato, kad tu, Dieve, pajuokavai“.

-

Kosminiame laive dėl gedimo nebeveikia jokie prietaisai. Kosmonautas susisiekia su žeme ir klausia, ką daryti. Žemė: „Patikrinkite atsarginį valdymo pultą. Ar veikia?“ Kosmonautas: „Ne. Neveikia“. „Tada paspauskite avarinį mygtuką. Ar veikia?“ Jis sako: „Ne“. Žemė: „Tuomet kartokite paskui mane: „Tėve mūsų, kuris esi danguje,...“

-

Vienas vyras pasakojo savo draugui: „Per karantiną visiems buvo nurodyta sėdėti namuose. Aš atsisėdau. Bet paskui pagalvojau, kad man nepatinka sėdėti vienam namuose. Tuomet aš atsiguliau“.

-

Vienas profesorius aiškino, kad demokratija atsirado nuo pasaulio pradžios. Kartą Dievas pasikvietė Adomą. Atvedė Ievą pas jį ir tarė: „Adomai, dabar pasirink savo žmoną.“ Taip atsirado demokratija.

-

Vieną vakarą žmona paklausė vyrą: „Mielasis ar kada nors matei sulamdytus 20000 eurų?“ Vyras atsakė: „Ne, nemačiau...“ Žmona tarė: „Tuomet nueik į mūsų garažą, ir pamatysi.“

 -

Vienas vyras Naujųjų metų pradžioje kalbėjo su savo draugais ir pasakė: „Praėjusiais metais perskaičiau labai daug knygų apie tai, kokią didelę žalą žmogui daro cukrus ir greitas maistas. Padariau pasiryžimą šiais metais daugiau nebeskaityti tokių knygų“.

-

Vieną dieną žmogus paklausė Dievo: „Kokios trukmės yra amžinybė danguje?“ – Dievas jam atsakė: „Tai kaip 1 sekundė žemėje.“ Žmogus vėl klausė: „O kokios vertės tau yra 1 milijonas dolerių?“ Dievas atsakė: „Tai kaip vienas centas žemėje.“ Žmogus paprašė: „Dieve, tuomet duok man tą vieną centą.“ Dievas atsakė: „Gerai. Tik palauk 1 sekundę.“

-

Baptistų pastorius, katalikas kunigas ir televizijos pamokslininkas vieną dieną staiga numirė ir atėjo prie Dangaus vartų. Šv. Petras pasitiko juos ir tarė: „Labai atsiprašome, bet mes nesitikėjome, kad šiandien jūs ateisite. Jūsų kambariai Danguje dar neparuošti. Ar galėtumėte palaukti kelias savaites pragare?“ Dvasininkai atsakė: „Žinoma, kad galime.“ Pragaro vedėjas atėjo ir pasiėmė juos. Po kelių dienų jis skambino iš pragaro šv. Petrui: „Kuo greičiau pasiimk juos iš čia, nes jie griauna visą pragaro tvarką.“ Šv. Petras klausė: „Kaip gali sugriauti jūsų tvarką?“ Vedėjas aiškino: „Katalikų kunigas atleidžia visiems nuodėmes, baptistų pastorius krikštija visus atsivertusius. O charizmatiškasis televizijos pamokslininkas savo ugningais pamokslais baigia surinkti pakankamai pinigų oro kondicionieriui pragare įrengti...“