MOKYMAI
Malonė, meilė ir bendrystė
2026 05 31
Viešpaties Jėzaus Kristaus malonė, Dievo meilė ir Šventosios Dvasios bendrystė tebūna su jumis visais! /2 Kor 13, 13/
Pakalbėkime apie tris Dievo savybes - malonę, meilę ir bendrystę. Visi žmonės turi šias įgimtas savybes. Malonė, meilė ir bendrystė nuolat veikia kiekvieno gyvenime. Kiekvienas žmogus turi šias savybes savyje. Gimdamas jis atsinešė jas į pasaulį. Kai jas neigiame, slopiname arba ignoruojame, mes kuriame labai vargingą, skurdų, nesėkmingą ir nelaimingą gyvenimą. Kai jas pripažįstame, vertiname ir panaudojame, mes kuriame sveiką, turtingą, sėkmingą ir ramų gyvenimą.
Dėl vėžio ligos netekęs vienos kojos Terry Foksas 1980 metais pradėjo bėgimą per visą Kanadą. Rinkdamas aukas vėžio tyrimams jis nusprendė perbėgti visą Kanados šalį. Su dirbtine spyruokliuojančia koja, jis kasdien nubėgdavo beveik visą maratono distanciją (40 kilometrų). Tai darė kasdien beveik 150 dienų ir nubėgo beveik 6000 km. Tačiau negalėjo užbaigti savo projekto. Susirgęs plaučių vėžiu, jis buvo priverstas nutraukti bėgimą. Po kelių savaičių jis mirė.
Vilties maratono bėgimai rengiami kasmet. Terry‘io pradėtas darbas tęsiamas ir šiandien. Vėžio tyrimams jau surinkta virš 400 milijonų dolerių. Žinoma, netekęs kojos, Terry galėjo susitaikyti su savo negalia, pulti į neviltį ir nusiminimą. Tačiau jis pasirinko kovoti iki pabaigos. Jis pasirinko kovoti iki tol, kol Dievas pasakė jam, kad jau gana. Jo malonės, meilės ir bendrystės galia įkvėpė kitus tęsti jo darbą.
Malonės, meilės ir bendrystės galia kartu su mumis visuose sunkumuose, varguose, rūpesčiuose, problemose, trūkumuose. Tačiau ji nenori, kad mes pasiliktume vargingoje situacijose. Ji nori, kad kiltume iš visokio vargo ir skurdo, kad nugalėtume sunkumus, išsivaduotume iš visokių negalių ir priklausomybių. Ji nori, kad atnaujintume santykius šeimose, neštume gerumą į darbo vietas, į pasaulį.
Maždaug prieš penkiasdešimt metų Insbruke (Austrijoje) vyko žiemos paraolimpinės žaidynės. Jose dalyvavo jauna juodaodė amerikietė Bonnie St. John nuo vaikystės netekusi kojos iki kelio. Ji paskyrė labai daug laiko, jėgų ir finansų pasirengti šioms žaidynėms. Tuomet juodaodei moteriai buvo labai sunku patekti į olimpinę komandą. Pagaliau jos pasirodymo dieną ji leidosi slidėmis greičio ruožu. Ant apledėjusios dangos ji krito ant ledinio tako paviršiaus. Didelis skausmas pervėrė jos kūną. Dar didesnė tamsa buvo jos mintyse tą akimirką. Ji mąstė, kelias sekundes gulėdama: „Dabar jau viskas prarasta. Olimpinis medalis nebepasiekiamas. Tiek daug laiko, jėgų, laisvalaikio, finansų buvo paskirta šiam tikslui. Dabar jau viskas prarasta...”
Tačiau atsikračiusi tokių minčių, sukaupusi visas jėgas ji atsikėlė ir užbaigė distanciją iki galo. Po to laukė varžybų pabaigos. Kitos slidininkės taip pat krito, kėlėsi ir baigę slidinėjimo rungtį. Dideliam nustebimui ši amerikietė laimėjo sidabro medalį, nes sugebėjo atsikelti greičiau už kitas. Ji sakė: „Visi suklumpa siekdami savo tikslo. Laimi tie, kurie sugeba atsikelti greičiausiai.“
Daugeliui dabar sunku ir finansiškai, kiti vargsta skolose, kiti netekę darbo nerimauja dėl ateities, kiti kovoja su ligomis, priklausomybėmis. Kiti neturi dvasinės ramybės. Juos vargina baimės, nerimas, depresija, skyrybos, išdavystė ir vienatvė. Tačiau Geroji Naujiena kviečia mus nesustoti, nesusitaikyti su vidutiniškumu. Ji skatina mus keltis ir kovoti. Kai tik susiduriame su kliūtimi, ji padeda mums ieškoti geriausio sprendimo. Išeitis randame tik tada, kai pasirenkame keltis, darbuotis, kurti, kovoti, nugalėti.
Admirolas Robertas Peary septynis kartus bandė pasiekti Šiaurės ašigalį. Jam pavyko tik aštuntuoju bandymu. Dvidešimt pirmųjų bandymų paleisti į kosmosą raketas buvo nesėkmingi. Ir po 21-ojo sėkmingo bandymo keli kiti vėl buvo nesėkmingi. Henrio Fordo penkios pirmos įmonės bankrutavo. Šeštoji ir šiandien gamina automobilius, kurių nemažai yra ir Lietuvoje.
Daugelis paskui save velka neigiamą praeities patirtį kaip inkarą, kuris juos stabdo ir tempia žemyn. Jie neša savo praeities nuoskaudas, pyktį, baimes, nesėkmes, netektis. Visa tai neleidžia jiems džiaugtis jiems dovanojama ateitimi. Jie pasirenka neatleisti tiems, kurie juos įskaudino ir įžeidė. Jie leidžia, kad blogi prisiminimai, patirtys ir mintys atimtų jų džiaugsmą ir ramybę.
Mes turime bažnyčios bendruomenę, kuri svetinga, draugiška, geranoriška, kovojanti, kupina džiaugsmo, vilties ir tikėjimo. Čia daug malonės, meilės ir bendrystės galios. Visada gera ateiti į šią bažnyčią, nes čia randu svetingumu ir entuziazmu spinduliuojančius žmones. Gera čia ateiti, nes čia susirenka nuostabiausi, gražiausi, laimingiausi šio krašto žmonės.
Kai džiaugiamės ir gėrimės šia diena, mes esame stiprūs. Kai daugelis dalykų nevyksta pagal planą, mes pasirenkame malonę, meilę ir bendrystę. Jų galia yra stipresnė už bet kokią kitą galią visatose. Kiekvieną rytą tikime, kad tai bus pati geriausia dieną iš visų praėjusiųjų. Toks pasirinkimas kelia mus dvasioje, šeimoje, darbe, finansuose, sveikatoje, santykiuose. Kai gėrimės kiekviena duota diena, mes nešame gausių vaisių net ir sunkmečio, trūkumų ir nesėkmių metu. Tuomet mes kuriame patį geriausią gyvenimą.
Ramybė pasauliui
2026 05 24
O Jėzus vėl tarė: „Ramybė jums! Kaip mane siuntė Tėvas, taip ir aš jus siunčiu“./Jn 20, 21/
Pakalbėkime šiandien apie ramybę, kurią gauname. Mes galime būti labai mylintys ir pasiaukojantys šeimos žmonės. Mes galime būti stipraus tikėjimo krikščionys. Mes galime ištikimai laikytis visų Dievo įsakymų ir Jėzaus mokymo principų. Mes galime dešimtis metų ištikimai tarnauti vargstantiems, dosniai ir ženkliai remti stokojančius. Tačiau visa tai negali apsaugoti mūsų nuo didelių įžeidimų ir nelaimių. Niekas negali išvengti netekčių, nesėkmių ar kitų gyvenimo smūgių. Net ir labai šventas žmogus gali patirti daug visokių ligų ir vargų. Jėzus sako: „Dievas juk leidžia savo saulei tekėti blogiesiems ir geriesiems, siunčia lietų ant teisiųjų ir neteisiųjų /Mt 5, 45/.“
Vienas jaunas šeimos tėvas po darbo grįžo namo. Vairuodamas automobilį, jis mąstė apie ramų vakarą su šeima namuose. Jis manė, kad tai bus įprastas vakaras jo gyvenime. Tačiau įėjęs į virtuvę, jis rado žmonos raštelį ant virtuvinio stalo: „Išėjau, nes myliu kitą vyrą.“ Tai buvo įvykis, kurio jis nesitikėjo, kuriam jis niekada nesiruošė.
24-erių metų studentas gyveno tėvų padovanotame name ir stengėsi laikytis visų valstybės įstatymų bei Dievo įsakymų. Tačiau vieną popietę į jo buto duris kažkas pasibeldė. Jis labai nustebo, kai atidaręs savo duris jis išvydo policininką, kuris jam įteikė kvietimą į teismą, sakydamas: „Kažkas jūsų labai nemėgsta. Šis vyras padavė jus į teismą dėl jums priklausančio žemės sklypo.“ Studentas labai išsigando, nes niekada nesitikėjo, kad gali patekti į teismą ir būti nubaustas.
Dažniausiai gyvenime viskas vyksta taip, kaip norime ir planuojame. Mes ir mūsų šeimos nariai sveiki. Dirbame mėgstamą darbą ir uždirbame gerą atlyginimą. Kuriame darnius šeimos santykius. Tačiau vieną dieną kažkas nutinka. Mes sužinome, kad mūsų šeimos narys serga sunkia vėžio liga. Mes netenkame mylimo žmogaus. Kas nors mus neteisingai apkaltina, apkalba. Tuomet mąstome, kad šeimos narys nepasveiks, kad nepagerės mūsų santykiai, kad nepasikeis sudėtinga situacija, neišspręsime sudėtingos problemos, niekada nebūsime laimingi.
Prieš daugelį metų vienas vaikas skrido su savo tėveliu į Indiją. Kelionė truko apie 13 valandų. Beveik visas skrydis buvo ramus. Tačiau kelionės pabaigoje jie pateko į labai stiprias oro sroves. Tokių sūkurių jie niekada nebuvo patyrę ankstesnių skrydžių metu. Tai buvo pats siaubingiausias skrydis jų gyvenime. Lėktuvas labai stipriai trankėsi į įvairias puses. Apie 10 minučių jis kratė visus keleivius aukštyn, žemyn ir į šonus. Dauguma keleivių dūsavo ir dejavo. Maži vaikai verkė. Visiems atrodė, kad lėktuvas sulūš ir subyrės į gabalus. Tėvelis buvo labai stipraus tikėjimo žmogus. Bet ir jis pradėjo abejoti, ar pavyks jiems išgyventi šią audrą. Jis mąstė apie savo silpnumą šios galingos audros viduryje. Tačiau po dešimties minučių viskas nurimo. Jie ištrūko iš oro sūkurių zonos. Tolimesnis skrydis buvo labai ramus ir patogus taip, kaip prieš audrą. Jie saugiai nusileido mieste, į kurį jie skrido.
Visi patiriame didelių sunkumų, nesėkmių ir netekčių. Mus gąsdina dideli iššūkiai, neramina problemos. Visa tai atima mūsų ramybę ir džiaugsmą. Prisiminkime, kad sunkumai mus moko ir ugdo. Jie stiprina mus ir ruošia mus naujoms pergalėms, laimėjimams ir pasiekimams.
Jėzus šiandien primena mums, kad jis jau dovanojo mums ramybę. Mums duota ramybė, kurios negali duoti pasaulis. Ta ramybė padeda mums toliau ramiai ir ištvermingai darbuotis. Ji padeda mums tikėti, kad mūsų lauki nauji teigiami pokyčiai. Ji stiprina mūsų tikėjimą, kad tinkamu metu mes gausime naują darbą, didesnį atlyginimą, geresnių draugų, stipresnę sveikatą, darnesnius santykius, negu turėjome prieš visas nesėkmes ir netektis. Mūsų laukia daug daugiau nuostabių dalykų negu galime įsivaizduoti.
Kai susiduriame su sunkumais dažnai pradedame kaltinti save. Tuomet mąstome, ką padarėme arba darome neteisingai. Tačiau dažniausiai sunkumus patiriame todėl, kad darome kažką teisingai. Susiduriame su sunkumais tuomet, kai ką nors keičiame, tobuliname, kuriame, darome teigiamą įtaką kitiems. Kai atliekame gerus darbus, mes tampate grėsme mūsų sielos priešui. Jam nepatinka, kai mes siekiame kurti gerus dalykus. Jis kovoja prieš mus, nes jis žino, kokie nuostabūs dalykai mums parengti. Jis daro visa tai, ką gali, kad mes sustotume, pasiduotume, nusiviltume ir nebesiektume didelių ir prasmingų tikslų.
Galbūt labai daug neigiamų dalykų pastebime savo gyvenime. Blogi dalykai nutinka geriems žmonėms. Tačiau tie sunkumai negali įveikti mūsų. Kiekviena kliūtis negali pakenkti mums. Kiekvienas iššūkis tarnauja mums. Jie skirti mūsų ugdymui, mokymui, stiprinimui. Visa tai tarnauja mūsų gerovei.
Jėzaus atnešta ir dovanota ramybė mums skatina mus nesustoti, pasiduoti, nesinervinti ir nepykti. Piktoji dvasia siekia atimti ją. Mums dovanota ramybės galia yra daug stipresnė už jį. Joks priešas negali būti sėkmingas. Mes įveiksime visas kliūtis ir kursime patį geriausią gyvenimą, kuris mums dovanotas.
Neribota jėga
2026 05 17
„Kokia nepalyginama jo galybės didybė mums, tikintiesiems, veikiant jo neribotai jėgai /Ef 1, 19/.“
Pakalbėkime apie neribotą jėgą, kuri veikia kiekviename žmoguje. Mūsų gyvenime veikia mūsų galinga jėga, kuri duoda mums tai, kas geriausia. Ji veda mus per sunkumus, nesėkmes, kliūtis į naujas pergales. Ji veda mus į atsivertimą, į išgydymą, į naują namą, į geresnį darbą, į teigiamus pokyčius šeimoje. Kai leidžiame jai veikti, mes išsilaisviname iš streso, nerimo, vargo, ligų, trūkumų. Kai tikime jos veikimu, mes patiriame vis daugiau teigiamų pokyčių sveikatoje, darbuose, santykiuose.
Vienas jaunas vyras nusprendė tapti kunigu. Šeimos nariai jo nepalaikė, nes mažai žinojo apie Dievą, tikėjimą ir Bažnyčią. Šeimoje nebuvo kalbama tokiomis temomis. Ten nebuvo mokoma dvasingumo. Tas jaunas vyras būdamas 17 metų priėmė Jėzų į savo gyvenimą ir baigęs studijas tapo kunigu. Šeimos nariams jis nuolat kalbėjo apie Dievą, jo buvimą, jo stebuklus. Visi mielai jo klausėsi, nes jis kalbėjo su dideliu užsidegimu ir entuziazmu. Jie pradėjo vis labiau domėtis tuo, kuo jis tikėjo.
Per dešimt metų beveik visi jo šeimos nariai tapo krikščionimis. Tik jo tėvas netikėjo Dievo meile ir galia. Jis sakė: „Man nereikia religijos. Kai mirsiu, būsiu miręs. Viskas tuo baigsis.“ Kiekvieną kartą jis pamokslavo savo tėvui apie Jėzaus galią ir meilę. Tačiau tėvas nerodė jokio susidomėjimo. Sūnus toliau ištvermingai darbavosi siekdamas tėvo atsivertimo. Po daugelio metų sūnus nusprendė viską pavesti Dievui: „Dieve, aš myliu savo tėvą. Aš noriu, kad jis tave pažintų ir pamiltų. Pavedu jį tau. Negaliu jo pakeisti. Tik tu vienas gali jį pakeisti. Tikiu, kad tavo neribota jėga veikia jame ir stiprina jo tikėjimą.“
Jis neprarado vilties, neatsisakė savo svajonės. Jis ir toliau tikėjo, kad pasieks savo tikslą. Tik dabar jis kovojo ne vienas, bet su Dievo pagalba. Jis ir toliau buvo laimingas ir kupinas džiaugsmo. Dievas slapta darbavosi toliau. Kartą sūnus buvo pakviestas kalbėti savo gimtajame mieste. Jis sakydamas pamokslą pastebėjo, kad į bažnyčią įžengė jo tėvas ir atsisėdo bažnyčios gale. Po pamaldų jis priėjo prie sūnaus ir stovėdamas prie altoriaus jis pasakė: „Sūnau, aš priimu Jėzų į savo gyvenimą. Tu jau dvidešimt metų mane rengei šiai dienai. Aš tikiu Dievo buvimu ir meile.“ Sūnus vedė tėvą pas Dievą, kuris žino, kaip viską sutvarkyti. Jis ištvermingai tikėjo tuomet, kai nematė greitų pokyčių ir jo tikėjimo rezultatų.
Kai mes leidžiame jam veikti, jis veda mus ir kitus žmones nuostabiais keliais. Net ir tuomet, kai nematome, jis toliau darbuojasi. Jis veda mus ten, kur turime būti. Jo neribota jėga veikia tam, kad ateityje mes pamatytume stebuklus, kuriuos jis dabar daro.
Vienas sportininkas prieš daugelį metų savo šalyje laimėjo daug varžybų ir rengėsi olimpinėms žaidynėms. Jaunas amerikietis irkluotojas dalyvavo Prancūzijoje vykusioje olimpiadoje. Jis buvo talentingas ir labai patyręs sportininkas. Daugelis tikėjo, kad jis bus aukso medalio laimėtojas. Tačiau jo žmona laukėsi kūdikio, kuris turėjo gimti olimpiados varžybų dieną. Jis nusprendė sūnaus gimimo dieną būti su juo. Treneriai labai nustebo išgirdę šį sprendimą. Jis daug metų ir energijos investavo į šią dieną. Olimpinis aukso medalis buvo jo gyvenimo svajonė. Tačiau jis atidavė savo svajonę ant altoriaus. Atrodė, kad tai buvo didelė netektis.
Po daugelio metų ir jo sūnus tapo sėkmingu irkluotoju. Jie kartu ištvermingai treniravosi. Po sunkaus pasiruošimo, jo sūnus pateko į olimpines žaidynes Suomijoje. Jis kovojo ir nugalėjo. Sūnus iš Europos skambino ir sakė: „Tėveli, dėkoju, kad buvai su manimi mano gimimo dieną. Po dvidešimt keturių metų aš tau atvežu tavo aukso medalį, kurį tu tuomet laimėjai...“ Jis gavo medalį, apie kurį visuomet svajojo. Tai buvo dar vertingesnis auksas, nes jį gavo iš savo sūnaus, kurį jis mylėjo.
Dievo galybės didybė ir neribota jėga nuolat veikia mūsų gyvenime. Mes leidžiame jai veikti tuomet, kai kartojame tikėjimo žodžius „Tikiu, Dieve, tavo žodžiu. Tu sakai, kad tu man davei savo galybės didybę. Tavo neribota jėga veikia kiekvieną mano gyvenimo dieną. Darau viską ką galiau geriausiai. Jei pavyks puiku. Jei nepavyks, nieko baisaus. Tikiu, Viešpatie, kad turi man dar geresnių dalykų parengęs. Aš esu laimingas ir ramus. Aš gėriuosi savo gyvenimu čia ir dabar. Dieve, valdyk mano gyvenimą. Tu žinai mano svajones. Matai, ką aš noriu pasiekti, ką pakeisti. Stengiuosi daryti viską geriausiai. Bet nepulsiu į neviltį, jei viskas nevyks taip, kaip noriu. Tu žinai, kas man geriausia. Esu laimingas šiandien šioje situacijoje.“
Kai mes tikime jo neribota jėga veikiančia mumyse, ji darbuojasi ir duoda mums tai, ko trokšta mūsų širdis. Tuomet jokia liga, jokia netektis, jokia ekonominė situacija negali mūsų sustabdyti. Mes įveikiame visas kliūtis, nes mumyse veikia jo neribota jėga. Ta galia valdo visatą. Ji žino mūsų tikslus. Ji juos mums dovanojo. Labai svarbu tikėti, kad mūsų ateitis gerose rankose. Ji Visagalio rankose. Jis žino tai, kas mums geriausia.
Jo neribota galia veikia mūsų gyvenime, ji veda mus geriausiu keliu. Ji paverčia nesėkmes laimėjimais. Ji paverčia mūsų vargus džiaugsmu. Ji dovanoja mums tai, ko mes siekiame. Ji dovanoja mums dar daugiau malonės, palaimos, sveikatos, ramybės, džiaugsmo ir laimės. Mes gauname dar daugiau dvasinių ir materialinių gėrybių tam, kad galėtume dar labiau remti stokojančius ir stiprinti vargstančius žmones. Ji laimina mus savo turtu, sveikata, talentais, kuriais galime dar labiau laiminti Amžinojo Tėvo vaikus, kuriuos jis mums siunčia. Ji padeda mums kurti visokių pasiekimų kupiną laimingą gyvenimą.
Kun. Rytis Gurkšnys