Kunigas Rytis

Atskleisk tai, kas geriausia

MOKYMAI

Baimė arba tikėjimas

2024 06 23

„Kodėl jūs tokie bailūs? Argi jums dar tebestinga tikėjimo?“  /Mk 4, 39/

Pakalbėkime šiandien apie baimę ir tikėjimą. Kartais mąstome, kad tikėjimui priešingas dalykas yra abejonė. Bet Jėzus rodo, kad tikėjimo nebuvimas sukuria baimę. Kasdien mus aplanko įvairių baimės minčių. Mes nerimaujame dėl šalies ekonominės padėties, dėl savo sveikatos būklės, dėl savo šeimos ir vaikų ateities. Pastebėjau, kad baimė ir tikėjimas turi vieną bendrą savybę. Jie kalba apie tai, ko mes dabar negalime matyti, ko negalime patikrinti. Baimė sako, kad viskas bus blogai. Tikėjimas sako, kad mūsų laukia dar geriausios dienos ateityje. Baimė ir tikėjimas daro stiprią neigiamą arba teigiamą įtaką mūsų veiksmams ir pasirinkimams. Kai skiriame daugiau dėmesio ne baimei, o tikėjimui, mes priimame dar daugiau sveikatos, sėkmės ir kitų teigiamų pokyčių.

Vieną rytą keli vienos įmonės darbo komandos nariai sugalvojo tokį žaidimą. Jie norėjo iškrėsti pokštą savo bendradarbiui. Žilvinas atsikėlė ryte sveikas, žvalus, energingas kaip ir kasdien. Kai jis įėjo į pastatą 8 valandą durininkas paklausė: „Ar gerai jautiesi šiandien? Atrodai labai išbalęs. Ar nesergi?“ Žilvinas atsakė: „Nesergu. Jaučiuosi gerai“. Po kelių minučių jo biure bendradarbis paklausė jo: „Ar nesergi? Prastai atrodai šiandien“. Jis nustebęs atsakė: „Ne. Jaučiuosi gerai“. Po kelių minučių vadovas atėjęs sakė: „Žilvinai, tu tikriausiai turi temperatūros? Atrodai tikrai prastai“. Tuomet Žilvinas pradėjo nerimauti dėl savo sveikatos: „Nieko bloga nejaučiu. Man atrodo, kad nesergu“. Po kelių minučių kitas bendradarbis vėl klausė jo: „Kas atsitiko tau? Tu baisiai atrodai?“ 

Kuo daugiau darbuotojų jis sutiko, tuo blogiau jis jautėsi. Jis nebegalėjo susikaupti darbui, nes mąstė apie tai, ką kiti jam pasakė. Po dviejų valandų Žilvinas pasijuto labai blogai. Greitoji pagalba išvežė jį į kliniką. 10 valandą ryte jis jau gulėjo ligoninėje. Jam buvo atliekami tyrimai, nustatyti ligos priežasčiai. Tokia yra mūsų baimės galia. Ji stipriai veikia ne tik mūsų savijautą, bet ir sveikatą, santykius, veiklą ir visą mūsų gyvenimą.

Esame laisvi. Visi galime pasirinkti baimę arba tikėjimą. Visi galime keisti savo baimę tikėjimu. Šiandien Jėzus moko mus nelaukti to, kas bloga mums gali nutikti. Jis moko mus tikėti ir laukti Dievo malonių ir gausios jo palaimos. Apaštalas Paulius sako mums: „Dievas gi mums davė ne baimės dvasią, bet galybės, meilės ir protingumo Dvasią /2 Tim 1, 7/“. Jis sako, kad mes negalime patirti Dievo galios ir jo didelių pergalių, jei pasirenkame baimės dvasią. Mūsų prote vyksta esminė kova. Sielos priešas pirmiausiai atakuoja mūsų protą. Jeigu leidžiame jam valdyti mūsų protą, jis užvaldo mūsų visą gyvenimą. Jis pripildo mus nerimu, baime, abejonėmis, nusivylimu, liūdesiu ir kitais neigiamais dalykais. Jis kuria ligas, priklausomybes, skolas, konfliktus, vienišumą, nesėkmes.

Viena moteris būdama 70 metų amžiaus apsilankė pas gydytoją sveikatos patikrinimui. Gydytojas atlikęs tyrimus, pasakė jai: „Miela ponia, man atrodo, kad turite Parkinsoną“. Ta moteris nieko nežinojo apie šią ligą ir nesuprato, ką gydytojas jai sako. Ji nesuprato, apie kokį Parkinsoną kalba gydytojas. Ji buvo labai tvarkinga, tvirta ir drąsi moteris. Ji atsistojo ir pasakė: „Mielas gydytojau, aš neturiu Parkino sūnaus. Aš nenoriu jo turėti. Be to, aš per sena, kad dar turėčiau jo sūnų“. Ji gyveno dar 20 metų ir nepatyrė jokių šios ligos vargų. Ji buvo sveika ir laiminga moteris visą likusį gyvenimą. Kai pasirenkame tikėjimą, leidžiame Dievo neribotai meilės galiai veikti mūsų gyvenime. Kai nepritariame baimės mintims, mes leidžiame tikėjimui valdyti mūsų gyvenimą.

Mes visi sutinkame žmonių, kurie kalba apie tai, kas bloga jų laukia ateityje. Jie tikisi ligų, problemų, nesėkmių, nelaimių, audrų. Jie nuolat bijo ir jų baimė kuria jų gyvenimą. Jei mes nevaldysime savo minčių ir žodžių, mes nepriimsime jo malonių. Visa kova tarp mūsų ir sielos priešo vyksta mūsų vaizduotėje ir žodžiuose. Kai mes jam leidžiame valdyti mūsų mintis, jis pradeda valdyti visą mūsų gyvenimą. Mes negauname išgydymo, pajamų, meilės, nes bijome ligų, skurdo, vienišumo ir dėl to nerimaujame.

Visa tai, apie ką mes dažniausiai mąstome, įsišaknija mūsų gyvenime. Kai mąstome visą dieną apie tai, ko bijome, tuomet tai tampa tikrove. Pasirinkime ryte ir vakare kartoti tikėjimo žodžius: „Dieve tu sakai, kad tavo planai ne mano žalai, bet mano gerovei. Tu sakai, kad niekas man negali pakenkti. Aš nebijau, aš ramus, aš tvirtas. Aš žinau, kas esu. Tikiu, kad mane saugai ir siunti man naujas galimybes“. Kai taip mąstome didžiausia visatos jėga pradeda veikti.

Dažnai piktoji dvasia stipriai veikia mūsų gyvenime. Bet Dievo galia yra daug stipresnė. Mes esame jo vaikai. Kai dažnai mąstome apie jo meilę ir jo galią, mes leidžiame jam darbuotis. Jis pripildo mūsų dienas savo malonės gausa. Mes tampame tuo, kuo Dievas mus sukūrė.

Labiausiai švaistome savo laiką ir jėgas tuomet, kai mąstome apie tai, ko bijome, dėl ko nerimaujame. Mūsų gyvenimas per daug trumpas ir per daug vertingas, kad brangų laiką skirtume neigiamoms mintims. Mes visada galime valdyti savo mintis ir pasirinkti ne baimes, o tikėjimą. Kai kartojame tikėjimo žodžius, mes tampame stipresni, drąsesni, išmintingesni. Mes lengviau ir greičiau įveikiame visas kliūtis ir pasiekiame savo tikslus. Mes kuriame patį geriausią gyvenimą šioje žemėje ir ruošiamės amžinai laimei ir džiaugsmui.

Kai sėjame gerumą

2024 06 16

Su Dievo karalyste yra kaip su žmogumi, kuris beria dirvon sėklą. Ar jis miega ar keliasi, ar naktį ar dieną, sėkla dygsta ir auga, jam visiškai nežinant kaip. /Mt 4, 26/

Kasdien sėjame gerumą visur kur tik einame. Sėjame gerumą, kai kiti su mumis bendraudami pasijunta geriau. Savo šypsena, savo žodžiais, savo darbais mes sėjame gerumą į kitų gyvenimus. Kai dėkojame už buvimą kartu, kai atidarome kitam duris, kai sutinkame su šypsena kitą, kai paklausiame jo apie jo savijautą, kiti jaučiasi ypatingi, pastebėti, pagerbti, įvertinti. Kasdien turime daug galimybių sėti gerumą. Kasdien turime daug galimybių palaiminti, padrąsinti, paremti kitus, padaryti jų dieną šviesesne.

Kai studijavau, dažnai susitikdavau vakarienei su vienu žmogumi, kuris jau daugelį metų darbavosi vienoje tarptautinės prekybos įmonėje. Restorane jis visuomet kreipdavosi į padavėją vardu. Jis perskaitydavo jos vardą prisegtoje kortelėje. Jis kalbėdavo: „Kotryna, kaip jums šiandien sekasi... Kotryna, aš šiandien valgysiu dienos sriubos... Julija, norėčiau šios picos. Julija, norėčiau paprašyti, kad ant jos būtų daugiau daržovių ir mažiau mėsos...“ Visos padavėjos šypsojosi jam. Dažnai jam įeinant į restoraną, jo darbuotojos jam mojuodavo jį pastebėję. Jį sutikę žmonės pasikeisdavo. Jis keisdavo jų gyvenimus. Šventasis Raštas primena, kad kai sėjame gerumą, Dievo karalystė auga, nors ir nematome gerų pokyčių.

Kai sėjame gerumą, tuomet kiti tampa geresni, stipresni, drąsesni. Kai keliame kito dvasią, mes suteikiame kitiems stiprybės sunkumuose. Kai sėjame gerumą, mes padedame kitiems augti, stiprėti ir atskleisti tai, kas geriausia juose. Gal nedrįstame ištarti kito žmogaus vardo, bet pardavėjai galime pasakyti: „Dėkoju už puikų aptarnavimą. Linkiu puikios dienos.“ Tai neatima daug jėgų. Bet tai gali padaryti didelę įtaką kito gyvenime. Niekada nežinome, per kokius sunkumus eina tas žmogus. Gal jie atrodo neblogai, bet nežinome, kokie konfliktai gali būti šeimoje, kokios netektys vargina, kokie iššūkiai laukia jų ateityje. Mums keli geri žodžiai nėra sunku ištarti. Bet kitam žmogui juos išgirsti gali labai daug reikšti.

Vienos bažnyčios bendruomenės narė jau daugelį metų našlė. Ji neturi artimųjų mieste. Ji sako, kad ji ateina į bažnyčią kiekvieną sekmadienį, nes ramybės palinkėjimas jai labai daug reiškia, kai ji visą savaitę gyvena viena. Vienintelė galimybė jai pajusti nuoširdų palinkėjimą yra mūsų bažnyčioje. Daugelis gauname įvairių palinkėjimų. Bet ir šiandien mūsų bažnyčioje yra žmonių, kuriems šis palinkėjimas bus vienintelis per savaitę. Jiems mūsų šypsena ir padrąsinimas bus vienintelis per visą savaitę. Ką Dievas mums siunčia šiandien? Ką turime laiminti? Nei vienas žmogus nėra mūsų kelyje atsitiktinai.

Kai kurie pasakysite: „Ryti, daugeliui nereikia mūsų padrąsinimo ir mūsų dėmesio. Jie ir taip šypsosi, ir taip atrodo, kad visko turi pakankamai.“ Bet daugelis šypsosi tik išorėje. O viduje eina per didelius sunkumus. Jie tik slepia skausmą ir vienatvę savyje. Kiekvienas esame kupini neribotos galios. Mūsų balse slypi gydanti galia. Mūsų šypsenoje slypi gydanti galia. Mūsų prisilietime slypi galia. Neškime palaimą visur kur tik einame.

Dievas neturi jokių kitų rankų guosti žmones, tik mūsų rankas. Jis neturi kitų rankų mylėti, tik mūsų rankas. Jis neturi jokio kito balso drąsinti žmones, tik mūsų balsą. Jis panaudoja mūsų balsą tam, kad palinkėtume ramybės kitam. Jis panaudoja mūsų balsą tam, kad kreiptumės į restorano padavėją vardu. Jis panaudoja mūsų balsą, nes jis nori paklausti, kaip sekasi jūsų bendradarbiui, sutuoktiniui, sūnui ar dukrai. Jis kasdien dovanoja mums galimybes sėti gerumą kito žmogau gyvenime.

Viename mieste sutikau jauną moterį, kuri man pasakojo, kad prieš kelis metus jos santuoka pradėjo byrėti ir nykti. Ji buvo labai nusiminusi. Nematė, kaip sutvarkyti savo gyvenimą. Vieną dieną ji išgirdo per pamaldas kunigo žodžius: „Jūs puikiai atrodot šiandien...“ Kunigas sakė ir daugiau žodžių. Bet jai įstrigo šie keturi žodžiai, nes ji tuomet jautėsi nepatraukli, negraži, atstumta. Ji nuolat kartojo tuos žodžius mintyse: „Aš puikiai atrodau šiandien.“ Tai suteikė jai daugiau drąsos ir pasitikėjimo savimi. Tai vedė ją į priekį. Tie žodžiai neleido jai sustoti. Tai skatino ją kurti savo geriausią gyvenimą.

Šventasis Raštas sako: „Padrąsinkime kitus kasdien. /Žyd 3, 13/“ Jis nesako daryti tai kartą per mėnesį, kartą per savaitę. Jis sako, kad kasdien turime ieškoti tokių galimybių. Jis moko mus kasdien drąsinti kitus, skirti jiems laiko ir parodyti jiems dėmesį. Jis kviečia mus pakylėti tuos, kuriuos Dievas mums siunčia. Jis nori, kad mes padrąsintume kitus kasdien. Mes esame pašaukti sėti gerumo sėklas kitų gyvenime tam, kad patirtume dar daugiau Dievo gerumo savo gyvenime.

Jūsų laimės ir sėkmės neriboja nei šalies ekonominės sąlygos, nei šeimos padėtis, nei auklėjimo kokybė, nei išsilavinimo lygis. Jūsų Kūrėjas jau nutiesė jums tiesų ir lengvą kelią į visapusišką gerovę. Jis jau dabar ruošia jums naujas idėjas, galimybes, žmones, turtus, gėrybes. Vieną dieną jūs patirsite visa tai, nes jūs dalinate gerumą kiekvienam, kurį sutinkate. Jūs sėjate ramybę, džiaugsmą, drąsą, viltį ir tikėjimą kitų širdyse. Jūsų pasėta sėkla jau dabar auga. Labai greitai pamatysite netikėtai didelių ir gausių jos vaisių.

Gal niekas nepadovanos jums vieno milijono eurų. Gal nesukursite didelės įmonės. Tačiau galite netikėtai atrasti labai vertingą idėją arba galimybę, kurios suteiks jums dideles pajamas. Gal netikėtai atrasite talentą, apie kurį nežinojote. Gal sutiksite žmogų, kuris suteiks jums labai daug meilės, džiaugsmo ir ramybės. Jūsų laukia visapusiška gerovė. Jūs kilsite visose srityse. Dievas pažadėjo, kad jis tenkins visas jūsų reikmes. Jis nori parodyti savo gerumą tam, kuris jo ieško. Jis paims gausius turtus iš netikinčiųjų ir perduos juos į jūsų rankas. Jis laimins jus taip gausiai, kad galėtumėte dar dosniau laiminti kitus. Jis nustebins jus savo gerumu. Jūs patirsite jo palaimos pilnatvę.

Neregimieji dalykai

2024 06 09

Mes gi nežiūrime to, kas regima, bet kas neregima, nes regimieji dalykai laikini, o neregimieji amžini. /2 Kor 4, 18/

Pakalbėkime šiandien apie neregimuosius dalykus. Apaštalas Paulius kviečia dažniau žvelgti į tai, kas neregima, kas amžina, kas žmogaus akimi nematoma. Daugelis žmonių yra nelaimingi ir nesėkmingi, nes jie mato tik tai, kas regima. Jie turi daug talentų ir galimybių. Tačiau jie nepasiekia savo tikslų, nes jie nemato to, kas neregima. Jie nemąsto apie gražią ateitį, kuri jiems paruošta. Jie nemąsto apie tai, kad gali sukurti gražią šeimą, šalį ir pasaulį. Jie nemąsto, kad gali gauti geresnį darbą, sustiprinti savo sveikatą.

Skaičiau apie mokslinį tyrimą, kuris buvo atliktas su ligoninės pacientais, kuriems reikėjo atlikti kelio sąnario operaciją. Jų sąnariai buvo pažeisti. Chirurgai pasakė jiems, kad jų sąnariai bus valomi. Visi jie rengėsi tokiai operacijai, kurios metu buvo daromi du labai nedideli dūriai tam, kad būtų pasiektas kelio sąnarys. Gydytojai padalino pacientus į dvi grupes. Pirmosios grupės pacientams buvo atlikta tikra pilna operacija. Antrosios grupės pacientams buvo atliktos netikros operacijos. Jiems buvo padaryti tik du nedideli dūriai, nepasiekiant sąnario. Chirurgai padarė tik dvi operacijos žymes ant jų odos, bet neatliko jokio giluminio sąnario valymo. Visi pacientai manė, kad jiems buvo atlikta tikra pilna operacija.

Po dvejų metų toks pat skaičius abiejų grupių pacientų tvirtino, kad jie jaučiasi geriau negu prieš operaciją. Be to, tai nebuvo vien tik įsitikinimas. Gydytojų atlikti tyrimai parodė, kad jų sąnarių būklė tikrai pagerėjo. Žmonės tikėjosi, kad jų keliai pasveiks, ir jų būklė pagerėjo. Jų proto vaizduotė skatino jų dvasią veikti pagal sukurtą vaizdinį.

Gal jūs šiandien matote, kad kažkas gyvenime negerai. Bet apaštalas Paulius moko mus žvelgti į tai, kas gera, amžina, dieviška. Jis kviečia mus žvelgti į nuostabią ateitį, kuri mūsų laukia. Kai mąstome apie tai, kas gera, amžina ir neregima, tuomet mes ir elgiamės pagal savo mąstyseną. Mes sukuriame daugiau to, apie ką mąstome. Mūsų teigiamos mintys daro stiprią teigiamą įtaką mūsų elgsenai. Mūsų veiksmai sukuria dar daugiau gerų dalykų. Mes kuriame laimingą gyvenimą, kai mąstome apie tai, kas neregima, amžina, neįmanoma. Mes žvelgiame į savo ateitį ne savo fizinėmis akimis, bet savo tikėjimo akimis. Mes nuolat įsivaizduojame save sveiką, savo laimingą santuoką, savo svajonių keliones, savo sėkmingą verslą. Tuomet mūsų dvasios neribota galia pradeda dar stipriau veikti. Ji paverčia mūsų vaizduotės kūrinius tikrove.

Taip nutiko ir Abraomui. Dievas jam davė pažadą, kad jis turės daug palikuonių ir taps didele tauta. Tuomet toks pažadas jam atrodė visiškai neįmanomas. Jis dar neturėjo vaikų, o jis jau buvo 80 metų amžiaus. Įdomu tai, kad Dievas davė jam ne tik pažadą, bet ir parodė jam kaip atrodys jo palikuonių tautos. Jis liepė Abraomui išeiti į lauką ir pasakė: „Pažvelk į dangų ir suskaityk žvaigždes, jei tik įstengsi jas suskaityti... Tokie skaitlingi bus tavo palikuonys /Pr 15, 5/.“ Sakoma, kad tą naktį Abraomas galėjo matyti apie 6000 žvaigždžių. Tiek pat Dievo pažadų yra Šventajame Rašte. Tuo Dievas pasakė jam: „Tai, ką tu gali matyti, yra mano pažadai, kuriuos aš įvykdysiu.“ Be to, Dievas nuvedė Abraomą prie jūros ir pasakė: „Pažiūrėk, kiek ten smiltelių pakrantėje. Tiek tu turėsi giminių.“

Kodėl Dievas davė Abraomui tiek vaizdinių? Jis žinojo, kad Abraomas susidurs su abejonėmis, sunkumais ir kliūtimis. Patyręs nesėkmes ir nusivylimą, Abraomas išeidavo naktį į lauką, pakeldavo akis į dangų. Jis matė žvaigždes. Tas vaizdinys stiprino jo tikėjimą. Jis tikėjo, kad Dievo pažadas taps tikrove. Kai jį aplankydavo neigiamos mintys, jis ėjo prie jūros ir žvelgė į pakrantės smėlį. Kažkas vyko jo viduje. Tas vaizdas stiprino jį.

Gal jūs šiandien jaučiatės panašiai taip kaip Abraomas. Gal jūsų gydytojas kartoja tą pačią blogą diagnozę. Jūsų finansinė situacija negerėja. Jūs nerandate reikiamų žmonių. Jūs norite sustoti ir pasiduoti. Bet jūs pasirenkate nesustoti ir nepasiduoti. Jūs šiandien pasirenkate svajoti apie tai, kas neregima. Jūs mąstote apie tą ateitį, kurios norite. Jūs įsivaizduojate, kad jau turite tai, apie ką svajojate. Jūs mąstote apie stiprią sveikatą, apie išgydymą. Jūs mąstote, kad jūsų šeima laiminga. Jūs įsivaizduojate save sėkmingoje veikloje. Įsivaizduojate, kad turite namą be jokių skolų. Kai mąstote apie tai, kas neregima, jūs leidžiate Dievo Dvasiai veikti visose jūsų gyvenimo srityse.

Prieš keletą metų televizija rodė pokalbį su vienu dainininku. Jis buvo paklaustas, kodėl jo dainos pilnos neapykantos, prievartos, pykčio. Žurnalistas klausė, kodėl jis visada dainuoja apie žudynes, smurtą, šaudymą. Jis atsakė: „Aš noriu parodyti tikrovę. Aš noriu parodyti tikrą gyvenimą. Toks yra gyvenimas. Tokia tikrovė, kurioje gyvename.“ 

Jo požiūris į pasaulį buvo labai siauras. Tai labai maža pasaulio dalis, kurią jis apdainuodavo savo kūriniuose. Tikrasis pasaulis ir gyvenimas yra daug daugiau, negu jo labai ribotas požiūris į jį. Jis gyveno labai vargingame rajone, kuriame kasdien įvykdavo daug blogų dalykų. Jo vizija buvo labai ribota. Pavažiavus kelis kilometrus nuo jo namų buvo visiškai kitokia aplinka. Ten žmonės kūrė laimingas šeimas, lankė mokyklas ir universitetus, darbavosi didelėse įmonėse ir įstaigose. Ten buvo daug meilės, ramybės, laimės, sėkmės ir daug kitų teigiamų dalykų. Ten žmonės siekė savo svajonių ir gyveno pagal savo pašaukimą.

Šiandien Dievo Žodis moko mus mąstyti apie tai, kas neregima ir amžina. Kai mąstome apie tai, kas neregima ir amžina, mes mąstome apie savo stiprią sveikatą, išsilaisvinimą iš priklausomybių, mėgstamą darbą, laimingą šeimą. Mes įsivaizduojame save laimingą, sveiką, stiprų, ramų, sėkmingą. Mes nuolat mąstome apie tai, ko norime, ko siekiame, ko trokštame.

Toks mūsų mąstymas skatina mus daryti tai, kas veda mus į ta kryptimi. Mūsų mintys veda mus ten, kur sutiksime reikiamus žmones ir atrasime naujas galimybes. Tuomet mes elgiamės taip, kad mūsų vaizduotės kūrinys taptų tikrove. Mūsų mąstysena dėlioja mūsų žingsnius ir mes kuriame tai, kas mums dabar atrodo neįmanoma. Ji veda mus į laimingą ateitį, kurios dabar dar negalite matyti.

Kun. Rytis Gurkšnys