MOKYMAI
Mūsų gerovės šviesa
2022 01 16
Nebūsiu ramus dėl Jeruzalės, kol jos teisingumas spindėte suspindės ir josios gerovė nušvis kaip žibintas. /Iz 62, 1/
Pamąstykime apie mūsų gerovės šviesą. Pranašas Izaijas sako, kad Dievas nori laiminti mus dar gausiau negu iki šios dienos. Jis trokšta dovanoti mums savo gerovę. Jis nori parodyti pasauliui savo teisingumą, savo turtų gausą. Jis nori, kad mes visa tai priimtume. Jis dovanoja mums sveikatą, sėkmę, turtą, stiprybę, ramybę, džiaugsmą tam, kad pasaulis pamatytų jo galią ir gerumą. Jis nori parodyti žmonėms, ką gali žmogaus tikėjimas.
Jėzus atėjo į vestuvių pokylį. Kai baigėsi vynas, jis sakė puotos tarnams: „Pripilkite indus vandens.“ Ten buvo net šeši dideli indai. Jis nesakė: „Pripilkite vieną nedidelį indą.“ Jis liepė paruošti visus indus, kuriuos buvo galima panaudoti. Jis sakė: „Paruoškite erdvę dideliam vyno kiekiui. Pasiruoškite gausiam malonės srautui.“ Jėzus pavertė vynu visą vandenį, kuris buvo paruoštas. Jei tarnai būtų paruošę tik vieną, jie būtų gavę tik vieną indą vyno. Jei jie būtų turėję 20 indų, Jėzus būtų pripildęs vynu 20 indų.
Šis stebuklas parodo, kad Dievo turtai yra neriboti. Mes priimame tiek, kiek mes norime. Jėzus sako: „Tebūnie jums, kaip tikite /Mt 9, 29/.“ Jėzus nesakė: „Tebūnie jums, kaip Dievas nori. Tebūnie jums pagal ribotus pasaulio išteklius.“ Jis sako, kad mūsų tikėjimas, mūsų įsitikinimai, mūsų žodžiai nulemia tai, ką mes gauname, ką turime, ką priimame, ką sukuriame. Jei norime daugiau pajamų, geresnio darbo, stipresnės sveikatos, turime žvelgti į ateitį su optimizmu. Kai kalbame apie gerus dalykus, Dievas mums dovanoja visa tai, ko prašome. Jo malonė neturi ribų. Jo gerumas ir galia yra neriboti. Mes savo tikėjimu, savo vizija, savo žodžiais nustatome ribas tam, ką galime priimti ir sukurti.
Vienas vyras pasakojo apie tai, kaip jis nusipirko namą, paėmęs paskolą 30-čiai metų. Pagal savo pajamas jis negalėjo anksčiau užmokėti šios skolos. Jo situacija rodė, kad namas priklausys jam tik po 30 metų. Jis darė tai, apie ką aš šiandien kalbu. Jis nekalbėjo kasdien: „Man reikės laukti 30 metų. Neįmanoma anksčiau jo įsigyti. Nematau jokių galimybių.“ Jis sau kasdien kartojo: „Dieve Tėve, dėkoju, kad esi mano Viešpats. Tu dovanoji visa tai, ko mums reikia. Tu liepi mums prašyti. Tu sakai, kad mes gausime visa tai, ko su tikėjimu prašysime. Žinau, kad ne mano darbas mano pajamų šaltinis. Žinau, kad viską gaunu iš tavęs. Tau įmanoma visa tai, kas žmogui neįmanoma.“ Tokia malda jis paruošė savo gyvenime daugybę indų. Savo maldos žodžiais jis rodė visiems savo tikėjimą, kad Viešpats juos pripildys.
Net dešimt metų jis nematė jokių teigiamų pokyčių. Jis galėjo nusivilti, nebesimelsti, nebetikėti Dievo stebuklu. Tačiau jis ir toliau kasdien meldėsi ir ištikimai tikėjo Dievo galia ir gerumu jam. Vieną dieną staiga sužinojo, kad jis tapo didelio turto paveldėtoju. Tolimas giminaitis paliko jam dalį savo turto. Jis pirmą kartą sužinojo, kad turėjo tokį giminaitį. Jis ne tik užmokėjo už savo namą, bet ir sumokėjo už savo draugo namą. Taip nutinka tiems, kurie ištikimai tarnauja Dievui, kurio galia neribota ir kurio meilė besąlygiška. Taip nutinka tiems, kurie tiki jo palaima ir savo tikėjimą parodo savo vizija, savo maldos žodžiais.
Vienas vyras sėdėjo ant suoliuko prie ežero kranto ir stebėjo, kaip žvejas, stovėdamas ant kranto, meškere gaudo žuvis. Kai žvejas pagaudavo didelę žuvį, ją vėl paleisdavo į ežerą. Kai pagaudavo mažą, ją įsidėdavo į savo krepšį. Tai tęsėsi kelias valandas. Pagaliau vyras, stebėjęs žveją, priėjo prie jo ir paklausė: „Man labai keista, kad jūs dideles žuvis paleidžiate, o mažas pasiimate. Nesuprantu, kodėl taip darote. Ar galėtumėt man paaiškinti?“ Žvejas atsakė: „Tai labai paprasta priežastis. Mano keptuvė tik 20 centimetrų dydžio. Didesnės žuvys netelpa. Todėl aš jų ir neimu.“
Labai gaila, kad daugelis panašiai gyvena. Jie nesukuria erdvės Dievo malonių gausai. Jie netiki, kad jis nori daryti didesnius darbus. Jie gyvena su ta „20 centimetrų keptuve“. Jie sako: „Negaliu sau leisti įsigyti šį namą, šį automobilį. Aš niekada nebaigsiu universiteto, nerasiu geresnio darbo. Niekada mano santuokos santykiai nepagerės. Niekada negalėsiu atleisti tam žmogui įžeidimo. Toks mano likimas ir turiu su tuo susitaikyti.“ Tokiais žodžiais jie neleidžia Dievui darbuotis, neleidžia jam daryti stebuklų. Jis nori sumažinti skurdą, išspręsti konfliktus, išgydyti ligas mūsų šeimose ir visame pasaulyje. Tačiau dažnai savo žodžiais, savo maža vizija, savo įsitikinimais mes nepriimame gausių jo dovanų.
Kai kurie sako: „Ryti, netikiu, kad galiu gauti gausių turtų.“ Aš jiems pritariu: „Tikrai jūs negausite gausių turtų, nes tai tik tikintiems.“ Kai tikime, kad galime daugiau pasiekti, mes greičiau judami į savo tikslus. Kai tikime, kad galime gauti daugiau džiaugsmo, ramybės ir stiprybės, mes sukuriame daugiau teigiamų pokyčių. Kai tikime, kad galime gauti turtų su pertekliumi, mes gauname daugiau negu mums reikia. Kai tikime, kad galime pastatyti namą kitiems, ligoninę arba mokyklą Afrikoje, bažnyčią jaunimui, mes sukuriame daugiau galimybių savo svajones paversti tikrove. Mes tarnaujame Visagaliam Dievui, Visatos Kūrėjui, Pasaulio Valdovui. Jis daug didesnis negu mes galime įsivaizduoti.
Šventasis Raštas sako: „Didis yra tas VIEŠPATS, kuris džiaugiasi savo tarno gerove! /Ps 35, 27/.“ Mūsų gerovė teikia džiaugsmą Dievui ir rodo jį pasauliui. Jis moko mus tikėti, kad gausime daugiau pajamų, geresnių darbų, daugiau meilės šeimoje ir stipresnės sveikatos. Vienas jo prisilietimas gali suteikti tai, ko mums dabar reikia. Mes galime gauti daugiau negu mums reikia tam, kad galėtume dar daugiau duoti stokojantiems. Kai tikime jo neribota meilės galia, mes leidžiame jam veikti. Mes priimame jo išmintį, sveikatą, stiprybę, sėkmę ir laimę. Mes nugalime visas kliūtis. Mes sukuriame tai, kas mums atrodo neįmanoma. Mūsų gerovė šviečia pasauliui. Ji rodo tai, ką gali tikintis žmogus.
Esame mylimi
2022 01 09
Tu mano mylimasis Sūnus, tavimi aš gėriuosi /Lk 3, 22/.
Pakalbėkime šiandien apie tai, kad esame mylimi. Dievas šiandien žvelgia į mus ir gėrisi kiekvienu iš mūsų. Mes esame jo kūrybos šedevrai. Esame sukurti talentingiausio pasaulyje menininko. Nešiojamės jo pirštų antspaudus.
Bet dalis žmonių nevertina savęs, nemyli arba nemėgsta savęs. Jiems nepatinka jų išvaizda, jų charakteris, jų talentai, jų kitos savybės. Jie žvelgia į kitus ir sako: „Jei atrodyčiau, kaip ji, tai būčiau savimi patenkinta. Jei turėčiau tokius talentus kaip jis, būčiau sėkmingas savo veikloje.“ Šventasis Raštas sako: „Mes esame jo kūrinys, sukurti Kristuje Jėzuje geriems darbams, kuriuos Dievas iš anksto paskyrė mums atlikti /Ef 2, 10/.“ Tai reiškia, kad nesame atsitiktinai atsiradę pasaulyje. Mūsų išvaizda, mūsų gebėjimai ir stiprybės turi tam tikrą tikslą. Gavome visa tai, ko reikia, kad kurtume patį nuostabiausią gyvenimą. Jei norime gyvenime atskleisti visą savo potencialą, turime žvelgti į save, kaip į nuostabiausią Dievo kūrinį. Jei norime kurti laimingą gyvenimą, turime savyje matyti savo dievišką prigimtį.
Mokslininkai paskaičiavo, kiek kainuoja vidutinio amžiaus žmogus. Jie įvertino žmogaus galvos, rankų, kojų ir visų kitų kūno dalių teikiamą vertę ir duodamą naudą visuomenei. Viską sudėjo. Žmogaus vertė buvo 5 milijonai eurų. Kiekvienas iš mūsų esame bent 5 milijonų vertės. Kūrėjas tiek investavo į kiekvieną iš mūsų. Tai tik vidutinio dydžio žmogus. Kai kurie iš mūsų esame truputį didesni ir vertingesni. Dievas sukūręs mus gėrisi ir didžiuojasi savo kūriniais. Mes pilni jo galios ir malonės. Kartokime: „Dėkoju Dieve, kad nuostabiai mane sukūrei. Tu sukūrei mane nepakartojamą. Tau patinka mano šypsena, mano žvilgsnis, mano charakteris. Nesu kopija. Esu tavo kūrybos šedevras.“
Viena šeima pasakojo, kad per daugelį metų susitaupę pakankamai pinigų nusprendė pasistatyti savo nedidelį namą. Tuomet buvo labai sunku surasti gerą statybų firmą, todėl jie nusprendė statyti patys. Kai baigė statyti, namas atrodė puikiai. Tačiau po poros metų jie pastebėjo, kad mūrinė tvora šalia namų pradėjo irti, nes apačioje nebuvo gero pamato. Kas mėnesį ji atrodė vis prasčiau. Kiekvieną kartą jie, praeidami pro tvorą, mąstė ir girdėjo savo mintyse: „Kam tu statei šią tvorą? Tu neturi jokios patirties. Tu nesugebi to daryti. Dabar ta tvora griūva. Kaimynai tikriausiai šaiposi iš tavo kūrinio. Pataisymas kainuos tau daugiau pinigų ir laiko, negu jos pastatymas.“ Daugelį mėnesių ta viena klaida juos liūdino ir nervino.
Bet vieną dieną jie apsisprendė nebepaisyti tos vienos klaidos. Jie nusprendė žvelgti į tai, ką jie gerai padarė. Privažiavimas prie namo buvo lygus ir tiesus, namo durys, langai ir stogas atrodė puikiai, visa vandentiekio sistema ir šildymas veikė be problemų. Jie atrado šimtus dalykų, kuriuos padarė gerai statydami savo namus. Jie mokėsi kreipti dėmesį ne į vieną nepavykusį darbą, bet į tūkstančius tų dalykų, kuriuos padarė puikiai arba gerai. Tai suteikė jiems dar daugiau džiaugsmo ir ramybės gyvenime.
Amžinasis Tėvas gėrėjosi savo Sūnumi tuomet, kai Jėzus dar nebuvo padaręs stebuklų ir kitų didelių darbų. Jis šiandien taip pat žvelgia į mus ir sako mums: „Tu esi mano mylimasis sūnus, mylimoji dukra. Tavimi aš gėriuosi.“ Gal dar nepasiekėme savo tikslų, gal dar neturime darbo, kurio norime, gal dar nesame ten, kur norėtume. Nesakykime: „Esu tik paprastas verslininkas, esu tik vidutinis darbininkas, esu tik eilinė mokytoja, esu tik neturtinga senelė, esu tik vieniša mama.“ Prisiminkime, kad esame Visagalio Dievo vaikai. Dažniau sustokime ir pastebėkime, kad esame apdovanoti. Gėrėkimės savo talentais, savybėmis, laimėjimais ir svajonėmis.
Dažnai save nuvertiname. Jaučiamės niekam tinkami, nes pamirštame, kas iš tikrųjų esame. Galbūt esame padarę daugybę klaidų, patyrę daugybę nesėkmių ir netekčių. Tačiau visa tai negali atimti mums asmeniškai Dievo duotų galių. Niekas negali atimti mūsų dieviškos prigimties ir jo atvaizdo. Šiandien ir kasdien dažniau kartokime: „Dieve, tu mane nuostabiai sukūrei. Esu tavo rankų darbo kūrinys. Turiu visa tai, ko man reikia gyvenime. Nesu pralaimėtojas. Esu nugalėtojas. Esu stiprus tavyje, Viešpatie. Tavo neribota meilės galia slypi manyje. Nesu vidutinybė, nes esu Tavo kūrybos šedevras. Esu palaimintas, atpirktas, pateptas, stiprus, apdovanotas, kūrybingas, talentingas, patrauklus, vertingas, mylimas. Turiu daug galimybių ir galių. Kai kiti mane atstumia, tu Dieve, mane priimi ir mane labai myli.“
Vienas iš svarbiausių dalykų yra mūsų nuomonė apie save pačius. Kaip mes žvelgiame į save, taip ir kiti į mus žvelgia. Kai žvelgiame į save Dievo akimis, mes matome savo grožį, gerumą, stiprybes ir talentus. Jis žvelgia į mus ir gėrisi savo kūryba. Jis mato mus kaip nuostabiausius kūrinius. Jis nori, kad mes pastebėtume jo kūrybos grožį savyje. Dažnai mintyse kartojame: „Esu nepatrauklus, nereikalingas, lėtas, senas, neišmintingas, netalentingas...“ Tai neteisingas požiūris. Tokiais žodžiais įžeidžiame savo kūrėją.
Kartokime galingus Šventojo Rašto žodžius: „Esu nuostabiai sukurtas. Esu vertingiausias meno kūrinys. Esu ypatingas, nepakartojamas, talentingas...“ Kai savyje įžvelgiame Dievo kūrybos šedevrą, mes atrandame dar daugiau talentų, išminties, galimybių, drąsos, stiprybės. Tuomet dar labiau panaudojame jo duotas dovanas. Mus pastebi reikiami žmonės. Mes sukuriame naujų galimybių. Mes nugalime visas kliūtis. Mes kuriame sveiką, ilgą, ramų, sėkmingą ir šventą gyvenimą, kuriam esame sukurti.
Šviesa pasauliui
2022 01 02
Buvo tikroji šviesa, kuri apšviečia kiekvieną žmogų, ir ji atėjo į šį pasaulį /Jn 1, 9/.
Pakalbėkime apie tai, kad esame šviesa pasauliui. Gavome šviesą ir turime dalinti ją kitiems. Mūsų gyvenimas turi rodyti Dievo galią ir gerumą. Mūsų laimėjimai, pasiekimai, pergalės rodo jo garbę, šlovę, galią ir meilę pasauliui. Mūsų gyvenimo džiaugsmas, ramybė, ištvermė, drąsa, išmintis ir kitos dovanos, kurias mums duoda tikėjimas, šviečia kitiems.
Tačiau dalis žmonių nešviečia kitiems. Jų gyvenime daug tamsos, nes juos valdo jų nuotaika, savijauta, emocijos. Jie elgiasi taip, kaip jie jaučiasi. Jie leidžia savo emocijoms valdyti jų žodžius ir veiksmus. Savo gyvenime patyriau, kad žmogus gali valdyti savo mintis ir nusiteikimą. Visi turime tam tikrą temperamento tipą, skirtingas patirtis ir savijautą. Tačiau visi galime valdyti savo emocijas, ugdyti reikiamas dorybes ir kurti savo charakterį.
Kai kurie žmonės atsikelia ryte, nusiminę, nusivylę, be entuziazmo. Jie eina per visą dieną, vedami neigiamų emocijų ir vidinės būsenos. Jie gyvena pagal savo nuotaiką ir emocijas. Labai sunku gyventi su tokiu žmogumi. Vieną dieną jie mieli ir pasiaukojantys, kitą dieną jie pasirengę tave skaudžiai įžeisti. Juos valdo emocijos. Tai labai nebrandus gyvenimas ir asmenybė. Jie gyvena paviršutinišką gyvenimą. Jie gyvena tuo, kaip jaučiasi. Juos valdo kasdieninė nuotaika. Tokie nuotaikos žmonės yra labai savanaudiški. Kai jie gyvena valdomi emocijų ir nuotaikų, vargina šalia esančius žmones. Tokie žmonės vargina savo sutuoktinius, savo vaikus, savo bendradarbius. Labai sunku gyventi su nuotaikos žmogumi.
Visi galime išsilaisvinti iš nuotaikų poveikio. Žmogaus valia yra daug stipresnė už jo emocijas. Kuo labiau ugdome valią tuo stipresnė ji tampa, tuo lengviau atsikratyti nuotaikų. Per daugelį metų jie išugdo mąstyseną, kad kiekviena diena bus tokia pati, bloga, varginanti ir sunki. Mes galime ugdyti įprotį kasdien mąstyti, kiekviena diena bus nuostabi. Ji suteiks mums džiaugsmo akimirkų. Galime pasirinkti būti draugiškais ir nešti palaimą kitiems. Tikrai galime pasirinkti, kokią dieną mes nugyvensime.
Kai esame nuotaikos žmonės, atstumiame mums reikiamus žmones, neleidžiame Dievui pilnai mus laiminti. Užtveriame kelią paaukštinimui, naujoms galimybėms, idėjoms, ir jo malonių gausai. Emocijas valdantis žmogus yra mėgstamas, nes neperkelia savo asmeninių problemų kitiems. Toks žmogus vakare neišlieja pykčio ar liūdesio po darbo šeimoje namuose. Jei viduje ir nesijaučiame gerai, galime rodyti gerumą ir džiaugsmą savo šeimos nariams, savo vaikams ir sutuoktiniui. Mūsų elgsena paliečia kitus šalia esančius.
Aš ir pats turiu daug liūdnų akimirkų, daug streso ir baimių. Kas jų neturi? Tačiau aš stengiuosi save pagauti ir valdyti. Stengiuosi nusikratyti emocijų. Neleidžiu joms valdyti mano gyvenimo. Žinai, kad su Dievo pagalba esu stiprus, turiu visa tai, ko reikia, kad tai pakelčiau ir nugalėčiau. Aš pats stengiuosi. To mokau ir kitus. Esame pašaukti nešti šviesą ir ramybę į savo šeimas ir darbo vietas. Gyvename tam, kad būtume ramybės ir šviesos nešėjai.
Kai kurie sako: „Ryti, tu neįsivaizduoji, kiek problemų mano gyvenimą. Negaliu pakeisti savo charakterio. Negaliu šypsotis taip kaip tu.“ Visi turime charakterio silpnybių. Bet nei vienas nėra atleistas nuo asmeninio tobulėjimo. Ir man būna sunkių dienų. Tačiau mokausi valdyti savo emocijas, charakterį ir skleisti šviesą ir gerumą kitiems. Tikrai Dievas padeda tiems, kurie stengiasi augti dorybėse. Kai pasirenkame džiaugsmą, kai mokomės šypsotis sunkiomis akimirkomis, mes leidžiame Dievui veikti. Mūsų šypsena leidžia mums priimti džiaugsmo dovaną. Kai esame geranoriški kitiems mes patiriame dar daugiau gerumo iš kitų žmonių.
Esame sukurti gyventi, džiaugtis ir gėrėtis kiekviena diena. Kiekvienas galime džiaugtis važiuodami į darbą, stovėdami spūstyje, valydami kiemą, rinkdamiesi pirkinius parduotuvėje. Esame pašaukti džiaugtis kiekviena gyvenimo diena. Nesame sukurti tam, kad nerimautume ir visko bijotume. Kiekviena diena yra didelis įvykis. Šiandien esame gyvi, kvėpuojame, vaikštome, matome, kalbame. Tai tikrai dideli įvykiai. Rytoj mirs apie 20 tūkstančių žmonių visame pasaulyje. Tikriausiai nebūsite vienas iš jų. Argi tai nėra didelis dalykas? Kodėl nesidžiaugti šia diena?
Kai gėrimės šia diena, esame tvirti ir stiprūs. Kai sunkumuose esame linksmi ir drąsūs, leidžiame Dievui veikti. Kai daugelis dalykų nevyksta pagal planą, reikia tikėjimo ir pastangų. Kai gyvename ne pagal emocijas bet pagal tikėjimą, mes leidžiame Dievui veikti. Jo galia yra stipresnė už bet kokią kitą galią. Kai tikime jo gerumu kasdien, jis kelia mus dvasioje, šeimoje, darbe, finansuose, sveikatoje, santykiuose. Kai gėrimės kiekviena jo duota diena, mes nešame gausių vaisių net ir sausos, sunkmečio metu. Tuomet sukuriame dar daugiau gerų dalykų kasdien savo gyvenime.
Kun. Rytis Gurkšnys