MOKYMAI
Apsigalvojimas
2026 09 27
Šis atsakė: 'Nenoriu', bet vėliau apsigalvojo ir nuėjo dirbti. /Mt 21, 29/
Pakalbėkime apie tai, kaip svarbu dažniau apsigalvoti ir pakeisti savo požiūrį. Paprastai mes darome teisingus sprendimus ir pasirinkimus. Bet kartais nukrypstame nuo teisingo kelio ir darome klaidas savo mintimis, žodžiais ir veiksmais. Visi padarėme daug klaidų ir neteisingų pasirinkimų. Vieni sugadino savo sveikatą, kiti sugriovė šeimą, kiti prarado mėgstamą darbą, kiti neteko savo santaupų. Jie vargsta ir liūdi, nes žvelgia į savo padarytas klaidas. Jie nemato nuostabios ateities, kurią Dievas jiems čia ir dabar dovanoja, nes jų žvilgsnis nukreiptas į praeities klaidas. Prisiminkime, kad Dievas žvelgia ne į mūsų nuodėmes, bet į mūsų atvirą širdį. Jei jis žvelgtų vien tik į mūsų silpnybes, tuomet nei vienas iš mūsų nepatirtume jo gerumo ir jo malonių gausos.
Kai keičiame savo požiūrį į save, kitus, pasaulį, mes priimame daugiau Dievo palaimos. Kai mažiau mąstome apie savo padarytas klaidas, kai dažniau žvelgiame į tai, kokia nuostabi ateitis mūsų laukia, tuomet mes atsiveriame naujiems geriems dalykams. Gal blogai mokėmės mokykloje, gal per mažai laiko praleidome su šeima, gal sugadinome savo sveikatą sunkiu darbu. Mes negalime pakeisti savo praeities. Bet mes galime pakeisti savo ateitį. Jokia mūsų gyvenimo klaida ar problema nėra per didelė tam, kuris yra Visagalis. Jis gali pakeisti net pačią sunkiausią situaciją.
Kai kurie iš mūsų turime savo automobilyje navigacinę sistemą, kuri mums parodo, kur esame ir kuria gatve važiuojame. Jei įvedame tikslų adresą, ji ekrane parodo trumpiausią kelią į pasirinktą vietą. Jei važiuodami padarome klaidą, nukrypstame nuo nurodyto kelio, sistema nesustoja, neišsijungia, bet prisitaiko prie mūsų klaidų, suranda ir rodo trumpiausią kelią į tikslą. Jei būtume nuklydę už 100 kilometrų nuo miesto, ji ištikimai tarnauja, prisitaiko ir siūlo trumpiausią kelią į tą vietą, kur norime nukeliauti.
Panašiai ir mūsų gyvenime, kai padarome klaidų, Dievas nepanaikina savo palaimos, savo vedimo. Jis prisitaiko prie mūsų klaidų ir duoda kitą geriausią kelią, kuris veda į mūsų svajonių išsipildymą. Jo vedimas niekada neišsijungia. Jis visada mums ištikimas. Jo balsas mums niekada nenutyla. Jo meilės galia neturi jokių ribų. Jo veikimui nėra jokių neįveikiamų kliūčių. Prisiminkime, kad nei viena mūsų klaida nėra per didelė Dievo gailestingumui. Jis niekada neatstumia mūsų ir mus toliau laimina. Šventasis Raštas primena: „Jei kam reikia išminties, tegu prašo Dievo, kuris visiems duoda dosniai, nežiūrėdamas jų kalčių /Jok 1, 5/.“ Tai reiškia, kad Dievas visada padeda, kai prašome jo pagalbos. Jis žvelgia ne į mūsų nuodėmes, bet į širdį.
Jis darbuojasi mūsų gerovei. Jis sukūrė mus, kad gyventume visavertį, turtingą, ramų ir laimingą gyvenimą. Esame brangiausi ir mylimiausi jo kūriniai. Nešiojamės jo paties mums įkvėptą dievišką gyvybę. Jokios mūsų klaidos nepanaikina Dievo meilės mums. Negalime nustebinti jo savo klaidomis. Jis nereikalauja, kad gyventume tobulai ir nepadarytume nei vienos klaidos. Jis nori, kad mūsų širdis būtų nukreipta į jį. Jis nori, kad tikėtume jo gailestingumu ir jo meilės galia.
Vienas tėvelis gražų šeštadienio rytą nuplovė ir nublizgino savo raudoną sportinį automobilį. Po poros valandų sunkaus darbo, automobilis spindėjo kaip veidrodis. Nors buvo pavargęs, bet grožėjosi savo darbo rezultatu. Paskui jis nuėjo pailsėti ir išgerti kavos. Po kelių minučių į svetainę įėjo jo ketverių metų sūnus ir nuoširdžiai šypsodamasis sakė: „Tėveli, aš nuploviau tavo automobilį. Gal norėtum pažiūrėti? Aš tikrai gražiai nuploviau.“
Tėvelis išėjo į kiemą prie automobilio. Kai jis pamatė, ką sūnus padarė, visas išbalo ir vos nenualpo. Automobilis buvo išteptas juodomis dėmėmis. Sūnus, suradęs tepaluotą skudurą, kuriuo buvo tepamos padangos, nuvalė automobilio šonus. Galite įsivaizduoti, kokios buvo tėvelio mintys. Jo sūnus šypsojosi ir tikėjosi pagyrimo už sunkų darbą: „Tėte, pasakyk ar gerai nuploviau?“ Valdydamas pyktį, tėvelis pasakė: „Ačiū už pagalbą! Tik kitą kartą paklausk, kai norėsi man padėti?“ Keletą minučių pasivaikščiojęs ir nusiraminęs, jis plovė automobilį dar kartą.
Jo sūnaus elgsena buvo klaidinga ir neišmintinga. Bet jo siekis buvo kilnus ir geranoriškas. Jis nuoširdžiai norėjo padėti ir patarnauti tėveliui. Jis sunkiai dirbo ir paskyrė nemažai energijos. Tėvelis nebarė, nebaudė, nemokė jo. Jis atleido sūnui ir plovė mašiną dar kartą. Kiek kartų Dievas tai daro su mumis? Kasdien suklystame, padarome neišmintingų sprendimų, įžeidžiame kitus, „išpurvinam“ savo ir kitų gyvenimus. Žinoma, jis gali supykti. Tačiau jis yra Dievas. Skirtingai nuo žmonių, jis žvelgia ne į mūsų kaltes, bet į mūsų širdį, į mūsų pastangas, į mūsų gerumą. Jėzaus mirtimi ir prisikėlimu jis seniai atleido mums nuodėmes ir padeda mums toliau džiaugtis jo dovanotu gyvenimu. Jis viską išvalo, atleidžia ir toliau mus gausiai laimina. Jis žvelgia ne į mūsų klaidas, o į mūsų širdį.
Visi einame per gyvenimą, darydami klaidas. Žmonės paprastai žvelgia į mus ir mato tai, kas mes esame. Dievas žvelgia į tai, kuo mes galime tapti. Prisiminkime, kad nieko nėra per sunku jo gailestingumui. Maldoje kasdien kartokime: „Matai, Viešpatie, kiek bloga esu padaręs gyvenime. Matai kaip viską sujaukiau. Tačiau žinau, kad tu žvelgi ne į mano klaidas. Dėkoju, kad rodai man nuostabią ateitį. Tikiu, kad tavo gailestingumas yra daug didesnis už mano nuodėmes.“ Tokia malda leidžia Dievui daryti stebuklus mūsų gyvenime. Tokia malda padeda mums keisti savo požiūrį ir kurti patį geriausią gyvenimą čia žemėje ir ruoštis amžinajam.
Požiūris į turtus
2026 09 20
Imk, kas tavo, ir eik sau. /Mt 20, 14/
Pakalbėkime apie mūsų požiūrį į turtus. Kartais pavydime kitiems jų talentų, kūno grožio, veido patrauklumo, patirties, turtų, galimybių. Mes norime būti panašūs į juos. Mes lenktyniaujame ir stengiamės pasiekti, sukurti, gauti daugiau už kitus. Norime pasivyti ir aplenkti kitus tam tikroje srityje. Mes matuojame savo sėkmės lygį pagal kitų pasiekimus.
Dalis žmonių siekia klaidingų tikslų. Jie sunkiai darbuojasi, norėdami pasiekti ir turėti tai, ką pasiekė ir turi kiti. Jie vargsta siekdami kopijuoti kitus, turėti tai, ką turi kiti, ir daryti tai, ką daro kiti. Jie klysta, nes nesiklauso vidinio balso, kuris sako jiems, kokių tikslų jie turi siekti. Jie ignoruoja savo pašaukimą. Jie nepastebi ir neatskleidžia savo tikrųjų talentų ir galimybių. Jie neužsiima savo mėgstama veikla, kurioje jie gali būti sėkmingi, turtingi ir laimingi. Jie nuolat vargsta, nes lenktyniauja ir kovoja su kitais.
Žiedinėse lenktynėse vairuotojai rungtyniauja, vairuodami labai greitus automobilius. Jie labai žemi ir aptakūs. Jų varikliai labai galingi. Jų konstrukcija leidžia jiems pasiekti didesnį negu 300 km/h greitį. Jie nenuslysta net posūkyje važiuodami 150 km/h greičiu. Jų konstrukcija pritaikyta labai lygiai lenktynių dangai. Tačiau tame automobilyje gali tilpti tik vienas žmogus. Jie nėra patogūs sėdėti ir važiuoti, nes juose labai daug įvairių metalinių atramų, prietaisų ir įrengimų. Juose nėra beveik jokios apdailos. Jie pritaikyti tik tam tikram naudojimui. Jie puikiai veikia lenktynių trasoje.
Galbūt jūs turite visureigį arba esate važiavę juo. Paprastai juose telpa 5 arba daugiau žmonių. Be to, jie turi talpią bagažinę. Jų sėdynės įrengtos labai aukštai. Važiuodami tokiu automobiliu, jūs galite gerai matyti viską aplinkui ir jaustis patogiai. Tačiau su juo įvažiavę į žiedinių lenktynių trasą, jūs neturite jokių galimybių laimėti sportinių automobilių varžybas. Jei pabandysite ten daryti staigų posūkį 150 km/h greičiu, jūs tuojau nuriedėsite nuo kelio. Jūsų galingas visureigis negali sėkmingai varžytis toje vietoje. Jis negali laimėti tų lenktynių, kurioms jis nėra sukurtas.
Jei nuspręstumėte pasiimti žiedinių lenktynių automobilį ir parvažiuoti į savo užmiesčio namus, jūs netoli nuvažiuotumėte. Tas sportinis automobilis turi daug privalumų. Tačiau jis nėra sukurtas važinėti miesto ir užmiesčio keliais. Jo dugnas labai arti žemės. Jo amortizacija yra labai kieta. Būtų labai nemalonu važiuoti juo duobėtu keliu. Jis jus labai pakratytų. Jo metalinis dugnas nuolat siektų kelio dangos nelygumus. Be to jūs negalėtumėte juo nuvežti savo vaikų į mokyklą, parsivežti savo pirkinių iš parduotuvės, nes jame nėra laisvos vietos. Jis nebūtų jums naudingas miesto gatvėse. Jis nėra sukurtas tam, kad patogiai judėtumėte įprastu keliu.
Vienų žmonių gyvenimas panašus į važiavimą sportiniu automobiliu. Kitų kasdienybė primena važiavimą visureigiu. Gal neturime tokių talentų, turtų ir galimybių, kokias turi kiti. Kartais norime būti tokie, kaip kiti, ir turėti tai, ką turi kiti. Bet mes turime tai, ko niekas kitas neturi. Mes turime dar daug neatskleistų talentų, savybių, gebėjimų, jėgų, galimybių, kuriuos dar galime atrasti ir panaudoti. Mes galime sukurti tai, ko negali kiti. Mes galime duoti kitiems tai, ko niekas negali duoti jiems.
Kai kurie žmonės nelaimingi ir nesėkmingi, nes jie stebi, kuo kiti užsiima, ką vairuoja, ką turi, kur gyvena, kaip rengiasi, kur keliauja. Jie vargsta, norėdami pasiekti ir gauti visa tai. Kai lenktyniaujame su kitais, mūsų gyvenimas virsta nuolatine kova. Negalime būti laimingi ir ramūs, kai siekiame aplenkti kitus. Mes negalime džiaugtis gyvenimu ir gėrėtis kiekviena jo akimirka, kai esame nuolat užimti lenktyniavimu.
Gal nesu geriausias kunigas ir mokytojas Lietuvoje arba vyskupijoje. Mano užduotis būti tokiu geru kunigu ir mokytoju, kokiu galiu būti pagal savo sugebėjimus ir galimybes. Mano užduotis atskleisti savo potencialą, o ne aplenkti kitus. Nesu sukurtas tam, kad būčiau geresnis už kitus. Mano pašaukimas – būti pačiu geriausiu žmogumi, kokiu tik galiu būti.
Mes visi turime tai, ko niekas kitas neturi ir negali duoti kitiems. Mes esame laimingi tuomet, kai pastebime ir atskleidžiame tai, kas esame, kaip atrodome, ką turime, ką pasiekėme, ką sukūrėme. Mes patiriame daugiau ramybės, sėkmės, sveikatos, gerovės ir džiaugsmo, kai nelyginame savęs, savo išvaizdos, savo turto, savo šeimos, savo pasiekimų su kitais. Esame pašaukti gyventi ir kurti savo, o ne kitų gyvenimą.
Šiandien Jėzus moko mus nelyginti savęs su kitais, nepavydėti kitiems to, ką jie pasiekė, sukūrė. Jis moko mus neliūdėti tuomet, kai pastebime, kad kiti turi tų talentų, kurių mes neturime. Jis moko mus nepavydėti didelių įmonių vadovams, puikiems gydytojams, sėkmingiems teisininkams, turtingiems verslininkams. Mes esame pašaukti į šį pasaulį ne lenktyniauti su kitais, bet pastebėti ir džiaugtis tuo, ką turime, ką pasiekėme, ką darome. Mes turime visa tai, ko reikia laimingam ir sėkmingam gyvenimui. Mes visi dar galime atrasti ir panaudoti tai, ką turime geriausia savyje.
Kuo mažiau lenktyniaujame su kitais, tuo greičiau atrandame savo tikrąjį kelią, mėgstamą veiklą ir savo pašaukimą. Kuo mažiau lyginame save su kitais, tuo labiau pastebime gerus dalykus savo gyvenime. Kuo mažiau pavydime kitiems, tuo greičiau atrandame daugiau savo talentų ir gebėjimų. Kuo mažiau kovojame su kitais, tuo daugiau laiko ir energijos turime savo didelių ir prasmingų tikslų siekimui. Kuo labiau džiaugiamės kitų sėkme, tuo daugiau laimės ir sėkmės patiriame savo gyvenime.
Atleidimo galia
2026 09 13
Taip ir mano dangiškasis Tėvas padarys jums, jeigu kiekvienas iš tikros širdies neatleisite savo broliui /Mt 18, 35/.
Pakalbėkime šiandien apie atleidimo galią. Visi mes tam tikru metu patiriame įžeidimus, pažeminimą, apkalbas, neteisingumą. Kartais žmonės mus labai nuvilia. Šeimos narys savo žodžiais mus sunervina. Bendradarbis apkalba mus. Vadovas mus neteisingai kritikuoja. Tokie įvykiai neretai valdo mūsų emocijas, nuotaiką, mintis, žodžius ir elgseną. Šie maži sunkumai gali atimti mūsų ramybę, džiaugsmą, jėgas. Tokios neigiamos patirtys gali gadinti mūsų sveikatą, santykius ir darbo rezultatus.
Dažnai susikoncentruojame į kitų silpnybes, kovojame su jomis, siekdami, kad žmonės pasikeistų. Bet Jėzus šiandien primena mums, kad mūsų užduotis yra atleisti jiems ir mylėti juos tokius, kokie jie yra. Kai mes įžvelgiame gerumą kituose, kai nepastebime jų mažų klaidų, kai leidžiame jiems būti netobulais, tuomet sėjame gerumo sėklas juose. Tuomet mūsų santykiai gerėja. Mes patys pradedame labiau džiaugtis gyvenimu.
Vienas gydytojas nuvyko į vieną Afrikos šalį, kurios gyventojus dažnai užpuldavo kitos šalies kareiviai, bandydami naikinti jų šalį. Priešo kariai nuolat atakuodavo ir plėšdavo šalies gyventojus, nešdami skausmą, netektis ir nerimą to krašto žmonėms. Gydytojas kasdien operuodavo sužeistus taikius šalies gyventojus. Tačiau jis operuodavo ne tik žmones, nukentėjusius nuo priešo kareivių, bet ir pačius priešo kareivius, kuriuos sužeisdavo besiginantys šalies gyventojai. Jie atnešdavo jam sužeistus karius. Žinoma, jie buvo neverti gydytojų paslaugų. Bet jis operavo ir gydė visus žmones, nežiūrėdamas, kurioje fronto pusėje jie kovojo.
Vieną dieną gydytojas išgirdo, kaip jo gydomi priešo kareiviai kalbėjosi tarpusavyje, gulėdami karo lauko ligoninėje. Jo vertėjas išvertė jam tai, ką tie kariai kalbėjo: „Kodėl mes stengiamės plėšti ir žudyti šiuos žmones? Juk jie gerai elgiasi su mumis, jie gydo mus, jie gerbia mus, jie myli mus.“ Tai, ką jie jautė savo širdyje, buvo galingesnė jėga, negu šautuvai, sprogmenys ir kulkosvaidžiai.
Viena didelė vadovų ugdymo įmonė rengė mokymus įvairių organizacijų vadovams. Ji sužinojo, kad vienas jaunas vadovavimo specialistas pradėjo pats rengti mokymus vadovams. Tai įmonei nepatiko, kad tas jaunas žmogus neprisijungė prie jų organizacijos ir dirbo savarankiškai. Kiekvieną savaitę į savo mokymus jis pritraukdavo labai daug žmonių, kuriems jis kalbėdavo apie sėkmingo vadovavimo principus. Jie manė, kad jis atima iš jų dalį jų seminarų dalyvių. Pasinaudodami žiniasklaida, jie stengėsi pažeminti jį ir pasakojo neigiamus dalykus apie jį.
Po kelių metų tos įmonės vadovas parašė naują knygą. Vieno dienraščio atstovas paprašė, kad tas sėkmingas mokytojas parašytų trumpą savo komentarą apie tą knygą. Tuomet jis mąstė, kad tai buvo galimybė atkeršyti tai įmonei už jam prieš keletą metų padarytą moralinę žalą. Jis norėjo pažeminti juos daugelio žmonių akyse. Tačiau vidinis balsas neleido jam to padaryti. Jis sakė jam: „Nepasiduok šiai pagundai. Būk tvirtas. Laimink savo priešus. Atleisk. Būk geras tiems, kurie tave įskaudino. Išlaikyk šį testą. Tavęs laukia dideli laimėjimai. Nešvaistyk savo energijos beprasmiškai kovai. Kreipk visas savo jėgas, laiką ir talentus į savo didelius tikslus.“
Tai padėjo jam suvaldyti save, pažvelgti į gerąją jų organizacijos pusę, į jų gerus darbus ir teigiamą įtaką pasauliui. Tai skatino jį parašyti gerą komentarą apie tos įmonės vadovo knygą. Po kelių mėnesių jis gavo knygos autoriaus padėką už gerą komentarą ir atsiprašymą už netinkamą jų elgesį jo atžvilgiu.
Kai patiriame neteisingumą, dažniausiai norime papasakoti kitiems apie savo blogą patirtį bei išgyvenimus. Mes pasakojame kitiems apie tuos neigiamus dalykus, kurie įvyko mūsų praeityje. Mes pasakojame apie mus įžeidusių žmonių neigiamas charakterio silpnybes ir blogąją jų gyvenimo pusę. Savo žodžiais mes siekiame pasidalinti savo neigiama patirtimi. Tokie žodžiai sukuria dar daugiau liūdesio, nerimo ir kitų neigiamų emocijų mums ir jiems.
Jėzus sako: „Mylėkite savo priešus, darykite gera tiems, kurie jūsų nekenčia. Laiminkite tuos, kurie jus keikia, ir melskitės už savo niekintojus /Lk 6, 27-28/.“ Gyvenimas siunčia mums įvairius išbandymus. Vienas iš šių testų patikrina, kaip mes elgsimės su tais, kurie blogai elgiasi su mumis. Mes išlaikome testą, kai mes rodome gerumą tiems, kurie nėra geri mums. Jei neišlaikome testo, gyvenimas siunčia naujus išbandymus. Jis nuolat siunčia mums piktus žmones tol, kol mes išlaikome šį testą.
Kartais meldžiamės už tuos, kurie pakenkė mums, prašydami, kad jie patirtų nesėkmes, netektis, ligas ir kitus blogus dalykus. Tai labai bloga malda. Mes turime prašyti Dievą, kad jis laimintų juos. Kai laiminame kitus, mes kuriame savo gyvenimo gerovę. Kuo daugiau laiminame kitus savo mintimis, žodžiu, darbais, laiku, talentais ir turtu, tuo daugiau palaimos priimame į savo gyvenimą. Kuo mažiau gerumo rodome kitiems, tuo labiau apribojame savo sėkmę, laimę, darną, sveikatą, gerovę.
Gyvenimas per trumpas, kad skirtume laiko kerštui, pykčiui, kaltinimui. Kai nekeršijame, kai neteisiame tų, kurie mus įskaudino, mes priimame daugiau Dievo gailestingumo dovanų. Kai atiduodame visas patirtas nuoskaudas ir įžeidimus į Dievo rankas, jis viską tvarko mūsų gerovei. Kai laiminame tuos, kurie mus įžeidė, kai meldžiamės už juos, kai linkime jiems sveikatos, laimės, sėkmės, gerovės, mes priimame daugiau sveikatos, sėkmės, laimės ir gerovės į savo gyvenimą. Mes patiriame išgydymą, ramybę, džiaugsmą ir kitus teigiamus pokyčius. Mes priimame naujas netikėtas malones. Mes priimame visokių gėrybių kupiną gyvenimą.
Kun. Rytis Gurkšnys