SEKMADIENIO MOKYMAS IR SAVAITĖS MALDA
Rodyti viltį
2026 05 10
Visuomet pasiruošę įtikinamai atsakyti kiekvienam klausiančiam apie jumyse gyvenančią viltį. /1Pt 3, 15b/
Pakalbėkime apie tai, kaip galime rodyti mumyse gyvenančią viltį. Praeiviai, bendradarbiai, kaimynai, šeimos nariai stebi mus kasdien darbe, gatvėje, parduotuvėje, automobilyje, šeimoje, laisvalaikio vietose. Jie stebi mus, kaip mes elgiamės patyrę įžeidimus, kaip mes kovojame su sunkumais, kaip mes sprendžiame sudėtingas situacijas. Jie mato, ar mūsų darbai atitinka mūsų žodžius. Jie mato, kaip mes elgiamės su nepažįstamaisiais. Mūsų veiksmai pasako daugiau ir kalba daug garsiau negu mūsų žodžiai.
Mūsų gyvenimas turi įkvėpti kitus tapti geresniais. Mūsų gyvenimas turi padrąsinti kitus siekti to, ką mes turime. Šv. Pranciškus yra pasakęs: „Nuolat pamokslauk; bet kai labai reikia, panaudok ir žodžius.“ Mūsų gyvenimas kalba žmonėms apie mums dovanotą viltį. Kai dirbame raštinėje, kurioje mūsų bendradarbiai apkalba direktorių ir kritikuoja savo firmą, mes kasdien ateiname į darbą linksmi. Dažnai kalbame apie tai, kas yra gerai organizacijoje. Kasdien dėkojame, kad turime šį darbą. Gal nemokame ir nenorime sakyti pamokslų, bet visi mokame ir galime šypsotis kitiems. Tai gražus liudijimas.
Kasdien galime atrasti daug būdų parodyti mums dovanotą džiaugsmą savo gyvenime. Gal negalime aiškinti sudėtingų teologinių teiginių, bet galime būti atidus nuliūdusiam, pasakyti jam ar jai keletą padrąsinimo žodžių. Galime išlikti ramūs ir kantrūs, kai susiduriame su sunkumais, ligomis, nelaimėmis. Savo veidu, rankomis, veiksmais galime šviesti kitiems. Žmonės šiandien mažiau klauso, ką kiti jiems sako. Jie daugiau stebi ir mokosi iš mūsų elgsenos, negu iš mūsų žodžių.
Dalis žmonių grubiai elgiasi su kitais. Jie nori viską keisi, kontroliuoti ir valdyti. Prie kai kurių iš jų reikia prieiti ant pirštų galų arba „ant blakstienų,“ kad tik jų neįžeisti. Kitus geriau apeiti dideliu ratu, kad jie mūsų neaprėktų ar neapkrautų naujais reikalavimais ir sunkiomis darbo naštomis. Dar kiti stengiasi iš mūsų atimti drąsą, entuziazmą, viltį. Prie kai kurių iš jų nejauku būti arba visiškai baisu prieiti. Šventasis raštas šiandien klausia, ką mes savo elgsena pasakome kitiems apie mumyse gyvenančią viltį.
Kartais sutinkame nesvetingus, nedraugiškus, piktus, smerkiančius krikščionis. Jie nuliūdę, nusivylę, pervargę, pikti, neramūs. Jie atrodo taip, kad ką tik prarado vieną iš savo geriausių draugų. Jų veidas rodo, kad jie niekada nepatyrė tikro prisikėlimo džiaugsmo. Kiti mato juos ir sako: „Jie tiki į Dievą, kiekvieną sekmadienį eina į bažnyčią, kasdien meldžiasi, kartą per savaitę pasninkauja, lanko maldos grupę ir dirba savanoriais. Bet jie nuliūdę ir kenčia nuo depresijos lygiai taip pat kaip ir aš. Kaip ir aš taip ir jie nesusivaldo, garsiai šaukia, kaltina kitus, nusivilia, kai kas nors nepasiseka jų darbe. Jie visiškai nesiskiria nuo manęs.“
Kai studijavau Amerikoje, mane aplankė vienas senas kunigas iš Lietuvos. Jis buvo labai paprastas, nuolankus, nemokėjo nei žodžio angliškai. Kartu nuėjome į benamių prieglaudą ir lankėme ten apsistojusius žmones. Žinoma, kunigas negalėjo nei jų paklausti, nei jiems atsakyti. Jis tik klausėsi jų, šypsojosi, sveikinosi, glostė jų rankas, laimino juos uždėdamas rankas ant jų galvos ir ant jų pečių. Mačiau kaip jis myli tuos žmones, už juos meldžiasi. Kai kurie, matydami jo gerumą, įsidrąsindavo ir jį apkabindavo. Kai ruošėmės išeiti, viena iš tų namų prižiūrėtojų paklausė: „Kas yra šis šventas žmogus, nes aš jo veide matau Dievą.“
Tas kunigas nepasakė nei vieno žodžio, tačiau žmonės jautė jo meilė, užuojautą ir nuoširdumą. Jis ryškiai švietė ta šviesa, kuri slypėjo jame. Žodžiai ne visada yra būtini. Daug galingesnis yra ne tas pamokslas, kurį girdime sekmadieniais, bet tas kurį matome kasdien. Mums labiau reikia, kad žmogus ne vien tik rodytų kelią bet ir eitų su mumis kartu.
Žinoma, galime sakyti, kad mes patys turime pakankamai savo problemų ir negalime parodyti dėmesio kitiems. Tačiau net ir tokiomis akimirkomis turime nukreipti savo mintis nuo savęs ir savo problemų. Kiekvieną rytą turime apsispręsti: „Būsiu draugiškas, būsiu džiaugsmingas davėjas, būsiu padrąsinimas kitiems.“
Kai kurie žmonės sako: „Ryti, aš turiu pirmiausiai pasirūpinti savo problemomis. Man pačiam reikia padrąsinimo.“ Žinoma, svarbu rūpintis savais reikalais. Bet daug svarbiau sėti gerumo sėklą kitų gyvenime. Kai padedame kitiems siekti savo tikslų, tuomet sutinkame daugiau tų, kurie padeda mums dar lengviau ir greičiau išspręsti savo problemas, negu mes patys savo pastangomis galėtume tai padaryti. Kai mums sunku ir reikia pagalbos, turime pirmiausiai eiti ir būti pagalba tiems, kuriems dar sunkiau.
Švieskime savo džiaugsmu, viltimi, padrąsinimu kitiems. Sėkime gerumo, atidumo, nuoširdumo, geranoriškumo sėklas. Dalinkimės tuo su kitais. Ta sėkla pasėta kitų gyvenime augs ir neš gausių vaisių. Mes sutiksime daugiau tų, kurie darys teigiamą įtaką mums. Jie padės mums, kai mums bus sunku. Mūsų padalintas gerumas sugrįš mums netikėtais keliais. Jis padės, kad mums dar labiau sektųsi gyvenime. Jis mums duos patirti daugiau ramybės, sveikatos, turtų, džiaugsmo, pilnatvės ir kitų nuostabių dalykų, kuriuos gyvenimas yra mums paruošęs.
-
Savaitės malda
Visagali Amžinasis Tėve, tu mokai mane rodyti manyje gyvenančią viltį. Esu pašauktas į pasaulį tam, kad dalinčiau tavo dovanotą stiprų tikėjimą, begalinę viltį ir neribotą meilę. Esu pašauktas rodyti, kad turiu savyje viltį, džiaugsmą, ramybę, gerumą, dosnumą, geranoriškumą. Tu sakai, kad turiu būti pasiruošęs papasakoti apie tavo man dovanotą viltį kitiems. Tu mokai mane rodyti ją kitiems savo darbais ir savo elgsena. Geriausiai rodau ją, kai esu draugiškas, laimingas, linksmas, besišypsantis, optimistiškas. Padėk man rodyti viltį net tuomet kai sunkiai dirbu, kai esu sudėtingoje situacijoje, kai patiriu kitų priešiškumą. Mokyk mane skleisti ramybę, drąsą, džiaugsmą, susivaldymą. Noriu, kad kiti matytų manyje slypinčią viltį. Noriu, kad kiti man pavydėtų ir norėtų turėti tai, ką aš turiu. Net ir tuomet, kai man labai sunku, kai nesiseka, kai vargstu, visada galiu pasirinkti tai, ką rodysiu savo elgesiu. Pasirenku rodyti džiaugsmą, dėkodamas už nuostabias galimybes, gražias akimirkas, įsimintinus įspūdžius, mažas pergales, netikėtus pokyčius. Tikiu, kad mano padalintas gerumas sugrįš man netikėtais keliais. Jis padės, kad man dar labiau sektųsi gyvenime. Jis leis man patirti dar daugiau ramybės, sveikatos, turtų, džiaugsmo, pilnatvės ir kitų nuostabių dalykų, kuriuos tu esi man paruošęs. Amen.
Kun. Rytis Gurkšnys
